Lankomės pačioje senamiesčio širdyje, dirbtuvėse pas Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos narę ir NYTYS įkūrėją Virginiją Stigaitę. Tautinio audimo meistrė Virginija jau du dešimtmečius senąją audimo techniką derina su moderniu požiūriu ir avangardiška estetika. Nepaisant archajiško audinių gamybos būdo, Virginija taiko novatoriškas idėjas ir kuria savitus rankomis austus gaminius. Meistrės kūrinius vertina ne tik Lietuvoje – menininkė glaudžiai bendradarbiauja su Japonijos, Islandijos užsakovais. 2023 ir 2024-aisiais menininkė dalyvavo didžiausiame tekstilės festivalyje Niujorke (NYTM), kuris trunka visą mėnesį. Ateinančiais metais išvysime jungtinę japonų ir V. Stigaitės bei jos partnerės parodą.

Kalbino: Jolita Šimelionienė

Nuotraukos: Gabija Blažytė, Dovaldė Butėnaitė, Elena Krikonytė, Šarūnė Zurba

Kaip gimsta jūsų audinių raštai, kaip atradote savo audinių estetiką?

Pradėjau nuo plokščių ir pagrindinių mūsų senolių raštų, kuriuose nėra jokios interpretacijos. Tai sudėtingi gaminiai, kuriems reikia daug išskaičiavimo ir tikslumo. Todėl drąsiai galiu austi muziejinius atkartojimus ir turiu tautinio paveldo sertifi katą. Tiesa, nuvykusi kur nors į Skandinaviją ar Ameri- ką neretai išgirstu, kad žmonės atpažįsta raštus ar vieną kitą motyvą, sakydami, kad tai mūsų protėvių. Tai visai nestebina. Audimas primena sudėtingą schemą arba savotišką progra- mavimą – ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų kultūrų jis išlieka panašus.

Savo stilių atradau per eksperimentus. Daug šiukšliadėžių išmečiau su nepavykusiais bandymais. Šiandien sąmoningai nenaršau internete, neieškau audimo pavyzdžių, nes nejučiomis pradedi kopijuoti. Žinau savo jėgą, turiu savo stilių, kurį puikiai jaučiu. Ir labai gerbiu kiekvieno žmogaus kūrybinį kelią. Matau, kada audėjas kopijuoja raštus, o kada turi savo unikalų stilių.

Esame senamiestyje, jūsų dirbtuvėse. Papasakokite, kiek laiko praleidžiate ausdama, kas būtina audėjo dirbtuvėse? Ar turite pagalbininkų?

Dirbtuvėse praleidžiu labai daug laiko, neretai ir savaitga- lius. Užtrunku ir su pasiruošimu, nes turiu paruošti kūną šiam darbui, todėl atlieku fi zinius pratimus prieš sėsdama į stakles. Dirbtuvėse turiu atskirą sandėliuką, kuriame yra net 30 skietų. Jie lemia audinio unikalumą, retumą ar tankumą. Kelios skalbimo mašinos, įvairių tirpalų, kuriuos maišau kaip tikra alchemikė, taip pat mestuvai, šaudyklės, dėžės su austais gaminiais. Tai – dirbtuvių bazė.

Gretimoje patalpoje turiu pagalbininką, kuris paruošia verpalus audimui, iš kurių audžiu gaminį. Iš mano paruoštų brėžinių audžia profesionali menininkė, ukrainietė, kuri gyvena ir dirba Lvive, Ukrainoje. Man taip pat padeda au- dėja iš Žemaitijos, kurios pagalba labai vertinga. Itin svarbu prieš pradedant darbus susitikti, išsiaiškinti, išsikalbėti bei paruošti tikslius brėžinius. Su audimu dažnai nutinka taip: kartais pats negali pasiekti trokštamo rezultato, o kai į darbą įsitraukia kiti, nuspėti, kaip atrodys galutinis kūrinys, tampa dar sudėtingiau. Jis tarytum gyvena savo gyvenimą.

Esate profesionali audėja, baigėte Kauno technologijų universitetą, lengvosios pramonės, odos ir tekstilės katedrą. Papasakokite, kaip audimas atsirado jūsų gyvenime ir koks buvo kelias iki audimo?

Mano tėtis buvo profesionalus siuvėjas, todėl ne paslaptis, kad buvome apsupti audinių gausos. Su broliu nuolat eksperimentuodavome, jis siūdavosi sau šarvus, o aš paltus, buvome tikri „siuvėjo vaikai“. Tėtis išmokė ir lekalus paruošti, ir rankovę ar apykaklę įstatyti, taigi daug kas atėjo iš šeimos... Visgi audimą atradau ne iš karto. Dirbau galerijoje ir pusmetį stebėjau Dailės akademijos absolventus, kurie audžia. Vieną dieną išdrįsau prisėsti prie audimo staklių ir to jausmo niekada nepamiršiu, ištiko lengva euforija. Supratau, kad visą laiką jaučiau – mano siela šaukiasi tos veiklos, kuria gyvenčiau kasdien. Ir prisišaukė! Todėl įsigijau stakles, papildomos įrangos ir pradėjau savarankiškai austi turėdama tik minimalias žinias.

Jūs nuo pat pradžių pradėjote dirbti su rankinėmis audimo staklėmis, kodėl būtent toks pasirinkimas? Ko reikia, kad įgustum austi?

Suprantu pramoninių staklių veikimo principus, beje, su jomis dirbti ženkliai lengviau, nes jos varomos elektra, priešingai nei rankinės, kur reikia itin daug fizinės jėgos. Bet išsyk pradėjau dirbti su rankinėmis staklėmis, nes su jomis visai kitos kūrybinės raiškos galimybės. Maniškės rankinės staklės iš Švedijos.

Audimas – tai kantrybės reikalaujantis amatas. Ir visų pirma labai svarbu turėti stakles šalia savęs, nes su jomis turi nuolat dirbti. Išmokęs ir nieko nedarydamas labai lengvai viską pamirši. Kaip ir kiekvienas amatas, audimas taip pat turi daug papildomų niuansų, atsirandančių tik su įdirbiu.

Audime pagrindinė žaliava – verpalai, kaip juos ir kokius renkatės?

Žaliavos pirkimą lemia tai, kad nesi pramoninis pirkėjas ir kartais perki tik kelis kilogramus geidžiamo verpalo. Vis dėlto galimybių rasti ir nedidelį kiekį išskirtinių verpalų tikrai netrūksta. Tiesa, lemia tai, kad dabar žinau, ko noriu, kokių spalvų ir tekstūrų, todėl lengviau surasti tinkamą verpalą. Dažniausiai audžiu iš lietuviškų siūlų, tačiau kartais dirbtuves pasiekia ir itališki lobiai. Kiekvienas verpalas turi savų ypatybių – gali būti storas arba plonas, o tai lemia, kaip jis reaguoja su kitais verpalais ir koks audinys išeina. Mano mintys nuolat sukasi ieškant tinkamiausio sprendimo. Juk kiekvienas audinys tampa ilgalaikiu kūriniu. Audimas – tai begalinio kruopštumo reikalaujantis amatas, o kiekviena žaliava turi būti nepriekaištinga. Mano rankose susilieja pra- bangi alpakos vilna, švelnus šilkas (nuo vienos iki aštuonių gijų) ir tvirtas, žemiškas linas.

Jau du dešimtmečius audžiate – tiek pagal užsakovų dizai- nus, tiek kurdama ir įgyvendindama savo gaminius. Kokių iššūkių tai sukelia?

Dabar jau mažiau eksperimentų ir mažiau šiukšliadėžėse lieka audinių, bet su kiekvienu nauju siūlu ateina naujas iššūkis ir galvosūkis. Tad nuolat turiu testuoti. Pasitaiko, kad suplanuoji vienaip, o kartais nepataikai ir išeina visai kitaip. Reikia su savimi susitarti, kai rezultato tikiesi vieno, o realybė – kito- kia. Nebūtinai blogai, kartais net dar geriau! Ypač tai parodo žmonės, kai išsyk susižavi ir išperka. Tai, kas tau patinka, nebūtinai patinka kitiems.

Kas jūsų įkvėpimo šaltinis?

Kartais nes esant stresinėms situacijoms gimsta ypač gražūs ga- miniai. Nežinau, kokia simbiozė ir įkvėpimas įvyksta manyje. Bet karo Ukrainoje akivaizdoje, kai akyse neviltis ir širdgėla, sėdi prie audimo staklių ir kiekvieną savo mintį, kiekvieną rankos judesį įlieji į audinio raštą. Pastebėjau, kad iš stiprių emocinių išgyvenimų sukuri unikalius darbus. O lengvumo ir gerumo akimirkomis neretai padarai kažką įprasto. Taip yra todėl, kad įdedi jausmą, emociją, išgyvenimą. Tam tikra prasme liūdna dėl to, kad tik sukrėtimai gali paskatinti sukurti kažką išskirtinio.

Kokiose mugėse ir parodose dalyvaujate?

Kiekvienais metais dalyvauju keliose prestižinėse mugėse, į kai kurias iš jų gali pakliūti tik pagal kvietimus, nes vyksta didžiulė atranka. Mugėse tik pati atstovauju savo gaminiams, todėl negaliu dalyvauti visur, kur galbūt norėčiau. Esu bandžiusi, kad kiti atstovautų mano gaminiams, bet pastebėjau, kad sekasi ne taip gerai. Žmonės, matydami mane su mano pačios austais gaminiais, visai kitaip vertina ir mano gaminius. Dalyvauju didžiausiose mugėse Islandijoje, Amerikoje, Suomijoje, Italijoje. Čia susirenka didžiausi viso pasaulio tiekėjai ir pirkėjai.

Bendraujate su kitais šio amato meistrais iš viso pasaulio, papasakokite, kas svarbu bendradarbiaujant? Pasidalykite būsimais projektais ir parodomis.

Per audimo muges ir parodas užsimezgė daugybė draugysčių ir pažinčių, kurios man labai brangios. Štai važiuosiu pas Islandijos audėjas pasidalyti profesine patirtimi, nes joms labai smalsu, kodėl mano gaminiai tokie minkšti. Tiesa, bendrauju nedaug. Visgi audimas reikalauja vienatvės ir buvimo su savimi.

Viena iš partnerysčių sėkmės sąlygų – kad „kitoje staklių pusėje“ būtų audėjas, gebantis pajusti ir suprasti audimo subtilumus. Turi sutapti požiūris ne tik į esminius audimo principus, bet ir audimo detales, pačią kultūrą. Audžiu mūsų senolių principu, kai yra tausojamas austas audinys. Ne iš taupumo, o todėl, kad tai rankomis austas gaminys, reikalaujantis itin daug laiko. Todėl audiniuose nėra kirpimų, viskas išbaigta, kas kuria visai kitą gaminio konceptą. Smagu, kad mano audimo kultūra sutampa su japonų pasaulėžiūra, todėl ir bendrų projektų turime.

Taip pat bendradarbiauju su iš Lietuvos kilusia audėja menininke Svetlana Gous, kuri gyvena Kalifornijoje. Drauge su partnere turime net atskirą prekės ženklą, kuris vadinasi „Abidwe“. 2026-aisiais numatyta mūsų bendra su japonais paroda Šlapelių namuose, Varnelio muziejuje, Vilniuje. Parodoje bus eksponuojami mano išausti audiniai, ant kurių išsiuvinėtos japonių meistrių iliustracijos.

Pastaraisiais metais juntamas tradicinių amatų atgimimas, susidomėjimas. Kokia, Jūsų nuomone, audimo perspektyva ir ateitis?

Važinėju po visą pasaulį, lankausi Skandinavijos šalyse ir už Atlanto, bet pastebiu, kad audėjų sumažėjo, nyksta audėjų kolektyvai ir bendruomenės. Net ir išsivysčiusiose šalyse, kur tautinis amatas vertinamas, audėjų ženkliai retėja. Manau, kad audimas – tai siaurėjanti sritis, bet tikiu, kad nuolat atsiras entuziastų, kurie puoselės šią sudėtingą šaką. Jaučiu, kaip mano pirkėjai vertina kiekvieną įaustą kantrybės ir kruopštaus rankų darbo valandą. Kaip atsiranda meistrų, puoselėjančių audimo tradiciją, taip visada atsiras ir pirkėjų, kurie įvertins ir žavėsis šiuo archajišku gamybos būdu.