Tvarumo, aplinkosaugos, perdirbtų žaliavų pernaudojimo temos nėra svetimos ir vis labiau siektinos šių dienų pasaulyje. Visgi dizainerės Agnės Kučerenkaitės pelenų, geležies ir kitų metalų, atliekų panaudojimas kuriant interjero bei dizaino objektus – mažų mažiausiai, skamba inovatyviai ir konceptualiai. Dalijamės unikalia galimybe žvilgtelėti į menininkės studijos užkulisius, kur perdirbtos žaliavos virsta naujais dizaino objektais.

Kalbino: Jolita Šimolionienė

Nuotraukos: Agnės Kučerenkaitės asm.archyvas

Agne, jau kuris laikas gyvenate ir kuriate Nyderlanduose. Papasakokite plačiau, kaip viskas prasidėjo ir kaip atsidūrėte šioje studijoje?

2016 metais, rengdama savo baigiamąjį darbą Eindhoveno dizaino akademijoje. Gyvenu Eindhovene, Olandijoje, o mano dirbtuvės įsikūrusios maždaug 30 km nuo jo, Vegelio mieste.

Šios dirbtuvės priklauso organizacijai „Phoenix Cultuur“, kuri suteikia erdvę ne tik keramikos dirbtuvėms, bet ir metalo, stiklo, fotografijos bei kitoms kūrybinėms disciplinoms. Tai išskirtinė vieta dėl savo erdvės ir techninių galimybių – čia galima rasti net ir retą įrangą, pavyzdžiui, dujinę redukcinę krosnį (kurią naudoju savo porceliano indų kolekcijai) bei druskos krosnį.

2016 metais Dizaino akademija turėjo sutartį su šiomis dirbtuvėmis, leidžiančią studentams naudotis jų infrastruktūra. Man buvo suteikta galimybė dirbti čia rengiant baigiamąjį darbą, susijusį su metalo atliekų panaudojimu keramikoje, stikle ir tekstilėje. Pasibaigus studijoms likau dirbti šioje vietoje iki šiol. Net ir Olandijoje rasti tokias sąlygas kūrybiniam darbui yra sudėtinga. Panašios galimybės dažniausiai suteikiamos tik menininkų rezidencijų programose.

Ši vieta atvira tiek kursams, tiek individualiems kūrėjams, o man ji leidžia įgyvendinti ypač didelės apimties projektus. Be to, dirbtuvės įsikūrusios industrinėje vietovėje, turinčioje turtingą istoriją. Ši erdvė išsiskiria įspūdingais istoriniais industriniais pastatais. 1915 metais Vegelis atidarė savo uostą, o čia iškilo pirmieji Kooperatyvinės prekybos asociacijos pastatai – vėliau ši įmonė tapo didžiausia gyvulių pašarų gamykla Europoje. 2012 metais Vegelio miesto taryba priėmė sprendimą paversti šį pastatų kompleksą meno ir kultūros centru, siekdama išsaugoti industrinį paveldą. Atliekant renovaciją buvo išlaikyti daugybė autentiškų elementų – nepoliruotos sienos, originalios stogų konstrukcijos bei senosios gamyklinės mašinos. Būtent šiame istoriniame pastate šiandien ir veikia „Phoenix Cultuur“ kūrybinė institucija, kurioje dirbu. Olandijoje taip pritaikyti industrinius pastatus yra dažna praktika.

„Phoenix Cultuur“ dirbtuvės, kuriose galima sutikti dizainerę Agnę Kučerenkaitę

Medžiagų ir produktų dizainerė Agnė Kučerenkaitė jau beveik dešimt metų gyvena ir kuria Nyderlanduose. Menininkė du kartus laimėjo Naujojo europinio bauhauzo idėjas skleidžiančios WORTH partnerystės programos finansavimą bei prestižinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Dirbdama su keramika, tekstile, stiklu, bioplastikais, naujausiomis technologijomis bei kitomis medijomis, A. Kučerenkaitė didžiausią savo laiko dalį skiria medžiagų tyrimams ir eksperimentams, siekdama atskleisti atliekų potencialą, atrasti geriausias jų savybes ir pritaikymo galimybes.

Dizainerė Agnė Kučerenkaitė

„Ignorance is Bliss“ kolekcija. Agnė Kučerenkaitė

Dizaino procesai. „Ignorance is Bliss“ kolekcija. Agnė Kučerenkaitė

Jūsų darbų ir tyrimų spektras itin platus, dirbate su skirtingomis atliekų rūšimis ir naujausiomis technologijomis. Kokios specifinės įrangos ir priemonių reikalauja šis atliekų apdirbimas?

Šios dirbtuvės yra tinkamos mano darbo specifikai – jos suteikia ne tik erdvę, bet ir reikiamus įrenginius eksperimentams bei didelės apimties projektams. Esu įpratusi dirbti itin intensyviai ir efektyviai, todėl man labai svarbu turėti daug vietos. Vienu metu dažnai vykdau kelis procesus paraleliai – kol liejamas molis gipso formose džiūsta, maišau glazūras, ruošiu bandymus ir pan. Iš šalies tai gali atrodyti chaotiška, tačiau man toks metodas leidžia maksimaliai išnaudoti laiką ir eksperimentuoti plačiu mastu.

Jei kalbėtume apie keramiką, man reikalingos didelės krosnys – kelios jų siekia žmogaus ūgį. Tai leidžia man vykdyti didelio masto tyrimus ir projektus. Nemėgstu apsiriboti vien mažais eksperimentais, mano metodika remiasi plačiais tyrimais ir kiekybiniais palyginimais. Šiuo metu skaičiuoju beveik tūkstantį testų, nes tik taip galiu aiškiai suprasti, kas veikia, kas ne, bei išgauti unikalias spalvas ar efektus iš atliekų.

Man visada svarbiausia darbo gilumas, atsidavimas procesui ir preciziškumas – galbūt tai artima japoniškam požiūriui, kurį dar geriau supratau, praleidusi tris mėnesius keramikos rezidencijoje Japonijoje. Mano tikslas, kad žiūrint į galutinį rezultatą niekada neatrodytų, jog jame buvo panaudotos atliekos. Kūryba man yra ne tik apie perdirbimą, bet ir apie naujos kokybės ir estetikos sukūrimą.

Esate dirbusi ne prie vieno inovatyvaus projekto, neretai bendradarbiaujate su kitų sričių specialistais. Visgi vienas ryškiausių jūsų vystomų projektų – tai „Ignorance is Bliss“. Kokia žinutė slypi už šio projekto?

„Ignorance is Bliss“ reiškia, kad „nežinojimas yra palaima“ – tai mintis apie tai, kad tam tikrais atvejais nežinojimas ar informacijos stoka gali sukurti iliuziją, jog viskas yra gerai. Tačiau mano veikloje ši frazė įgauna kitokią prasmę: ji atkreipia dėmesį į pramonės atliekų problemą ir jų potencialą virsti vertingais ištekliais.

„Ignorance is Bliss“ yra bendras pavadinimas visiems mano projektams, kurių esmė – atliekų pritaikymas gamyboje didesniu mastu. Pagrindinis dėmesys skiriamas architektūrinėms ir interjero medžiagoms, tokioms kaip keraminės plytelės, plokštės ir kiti elementai.

Nuo pramoninės revoliucijos pradžios plačiai paplitęs neapdairumas ir informacijos trūkumas lėmė milžinišką aplinkos taršą. Visame pasaulyje gamyklos susiduria su tonomis atliekų, todėl būtina ieškoti tvarių sprendimų. Mano vykdomi tyrimai su įvairiomis atliekų rūšimis rodo, kad jos gali būti kūrybiškai perdirbamos ir integruojamos į žiedinės ekonomikos modelius. „Ignorance is Bliss“ siekia pakeisti įprastai gamyklose naudojamas chemines medžiagas atliekomis arba kurti visiškai naujas medžiagų formules. Įdomu tai, kad atliekų neapibrėžtumas (pvz., metalų atliekos nėra izoliuotos, o savo sudėtyje turi įvairių mineralų ir priemaišų) dažnai suteikia dizaino objektams dar daugiau dinamiškumo ir išskirtinumo.

Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo pačios atliekos – pirmiausia gilinuosi į jos cheminę sudėtį, technines savybes ir galimus pritaikymo būdus. Tik vėliau pereinu prie technologinių sprendimų. Nors turiu daug patirties keramikoje ir daugelis mano projektų yra susiję su šia technika, mano požiūris į medžiagų tyrimus yra platus, tai dažnai užtrunka metų metus. „Ignorance is Bliss“ keraminių plytelių ir porceliano indų kolekcijos glazūruojamos naudojant tik iš pramoninių metalo atliekų išgaunami iš gamtos ir patirtų sudėtingus apdorojimo procesus, tačiau mano atveju jie perdirbami tiesiogiai iš atliekų. Glazūrose atliekų kiekis gali siekti iki 55 proc., nes keraminės glazūros sudarytos iš bazinės skaidrios glazūros (kitaip tariant, stiklo sluoksnio) ir pigmentų (metalų). Pagrindiniai šių atliekų tiekėjai yra geriamojo vandens valymo ir dirvožemio valymo pramonės šakos, kurios kasmet pagamina tūkstančius tonų metalo likučių.

Per ilgus tyrinėjimo ir eksperimentavimo metus turiu atrinkusi daugiau nei 50 funkcionalių glazūrų spalvų. Kiekviena plytelė gamybos procese yra liečiama žmogaus rankų, todėl atsiranda subtilūs atspalvių ir tekstūros pokyčiai, suteikiantys unikalumo. Kūrimo procese sąmoningai atsisakau nuodingų švino ir bario junginių, kurie dažnai naudojami ryškioms spalvoms išgauti. Atsakingai vertindama žmogaus ir aplinkos sveikatą siekiu, kad „Ignorance is Bliss“ keraminės plytelės taptų visiškai žiedinės ekonomikos dalimi.

Svarbu pabrėžti, kad pačių plytelių aš beveik negaminu, tik išimtiniais atvejais, kai projektai reikalauja specifinio išskirtinumo, arba kai projektai yra mažesnės apimties ir naudojami glazūroms testuoti. Bendradarbiauju su plytelių gamykla, kuri gamina užsakymus pagal mano sukurtas formules, panaudodama paruoštas atliekas.

2023 metais išleidau naują kolekcijos versiją, kurioje ne tik atnaujintos glazūrų spalvos, bet ir pakeistas įprastai naudojamas kalcio karbonatas, o į glazūras įtrauktos biokuro atliekos – medžio pelenai. Tai bendras projektas su kolege aplinkosaugininke ir keramike Marija Špokaite. Dirbant glaudžiai su mokslininke, projektas išvengia „greenwashing“ ir pagrindžia savo tvarumo teiginius, taip spręsdamas dažnai dizaino projektuose kylantį klausimą.

Smalsu, prie kokių projektų šiuo metu dirbate ir kokius ateities planus vystote?

Tiesą sakant, 2025 metais sąmoningai nesiėmiau visiškai naujų projektų, nes, kaip minėjau anksčiau, mano darbai yra tęstiniai. Ateina momentas, kai tampa sudėtinga vienu metu valdyti daugybę skirtingų projektų, todėl šiuos metus skiriu jiems gilinti – technologijoms tobulinti ir pritaikyti.

Vienas iš pavyzdžių – 2024 metais įgyvendintas itin įdomus tiriamasis projektas su įmone „Akmenstata“, kuri specializuojasi natūralaus akmens apdirbime interjerams ir šio proceso metu sugeneruoja nemažai likučių. Mūsų tikslas buvo rasti inovatyvius būdus, kaip tuos likučius panaudoti. Granitas ir kvarcitas pasižymi atsparumu aukštai temperatūrai ir išlaiko savo struktūrą ir formą. Vienas iš projekto rezultatų – didesniu masteliu pritaikoma plytelių kolekcija, kurioje kvarcito ir granito intarpai suteikia paviršiui unikalų vizualinį efektą. Juodasis (prisotintas geležies) granitas keramikoje patiria įspūdingą transformaciją, aukštoje temperatūroje jis suformuoja subtilias, gėlės formos struktūras. Kitas atradimas – balansuojant degimo temperatūrą, pavyko granito fragmentus taip preciziškai pritvirtinti prie keraminio paviršiaus, kad jie ne tik nepraranda savo formos, bet ir tampa neatskiriama gaminio dalimi. Tai leidžia kurti įdomias trimates formas iš dviejų medžiagų nenaudojant klijų.

Šiais metais ieškau būdų, kaip šią technologiją pritaikyti funkcionaliai, – dirbu su naujos koncepcijos indų kolekcija, kuri kuriama bendradarbiaujant su vienu Vilniaus restoranu. Svarbu patirtį gauti ne tik per patiekalus, bet ir per jų pateikimo estetiką, kur indai tampa neatsiejama dalimi.

Agnės Kučerenkaitės dizaino procesai