Saulės nutvieksta Deimantės Maciūtės keramikos dirbtuvė įrengta rąstinėje sodyboje pačiame Antazavės miestelio centre, Zarasų rajone. Ilgus metus šio ežerų krašto miestai, miesteliai ir jų apylinkės tebevilioja kūrėjus atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pasitelkti tylą kūrybiniams tyrinėjimams.

Tekstas: Justina Zubaitė-Bundzė

Nuotraukos: Helvija Pilipavičiūtė

Šiame pokalbyje ne veltui keliaujama tarp Antazavės bažnyčios ir miestelio dvaro – Deimantės Maciūtės kasdienybė kone suaugusi su miestelio ir jį supančios gamtos ritmu. Antazavės šile – atmintiname ir dėl jame esančių Miško brolių kovų ženklų – ant Zalvio ežero pakrantės stovi rąstinis namelis – jau šeštus metus vadinamas pašnekovės ir jos vyro, kūrybininko, Šviesių žmonių skulptūrų parkelio Antazavėje įkūrėjo, Mariaus Luckos, namais. Prisimindama save kaip „kitokio gyvenimo tiesiog neįsivaizdavusią užkietėjusią miestietę“, ji pasakoja į kaimą persikrausčiusi 2021 metais ir prisipažįsta, kad čia buvo atvesdinta meilės. Užmiestis, kaip ir keramika, lėmė ir gyvenimo būdo įpročius, natūralų suartėjimą su ciklišku gamtos ritmu. Pasakodama apie savo dienas sodyboje, moteris pabrėžia susiklosčiusios rutinos svarbą: „Pirmiausia – vandens stiklinė, pasižvalgymas kieme, gryno oro pliūpsnis, pasimėgavimas dienos šviesa, gyvūnų išmylavimas, tik tuomet – sportas, valgymas, suplanuoti dienos darbai.“ Vis dėlto reikia pastebėti, kad užmiestyje veiksmo netrūksta, tik spėk viską susekti – štai krantai jau pradeda atleisti ledus, pasirodė pirmosios grįžtančios gervės, o pašnekovės kieme įrengta kamera visai neseniai „pričiupo“ anksčiau tik iš pėdsakų pažintą lūšį. Kaime patiriamos „paprastai ypatingos dienos – kai nieko nevyksta, o viskas tiesiog yra“, prasitaria menininkė, yra ir vienas pagrindinių jos kūrybos įkvėpimų.

Saulės nutvieksta Deimantės Maciūtės keramikos dirbtuvė įrengta rąstinėje sodyboje

Apylinkėse netrūksta nei kultūrinio šurmulio, nei kultūros paveldo ženklų – Dusetų dailės galerija, Dusetų skulptūrų parkas, XVIII amžių menantis Antazavės dvaro pastatų kompleksas ir jame veikiantis šio krašto tradicinių amatų centras, kuriame puoselėjamos dailidystės, drožybos, stalystės, žaislininkystės, net šaukščiaus ir daugelio kitų amatų tradicijos. Dvaras įkurtas grafų Pliaterių šeimos iniciatyva, jame užaugo ir viena žymiausių 1831 metų sukilimo dalyvių – grafaitė Emilija Pliaterytė. Šiandien šiame dvare pašnekovė lankosi ne tik pailsėti ar muziejaus artefaktus tyrinėti – jame veikiančiose keramikos dirbtuvėse ji išdega studijoje sukurtus kūrinius.

Keramikė Deimantė Maciūtė kuria Antazavėje, keramikos dirbtuvėje įrengtoje rąstinėje sodyboje

Šeimos šimto pušų rąstų namas

Šeima namus pasistatė ant apleistos dūminės pirties pamatų, iš šimto pušų rąstų. D. Maciūtė prisimena, kad „miškas buvo kertamas spaudžiant 25 laipsnių šalčiui – šalčiausią tos žiemos dieną. Dėl statybos ypatumų surentus rąstus porai teko net kelerius metus kantriai laukti, kol šie „susės“, tik tada šeimininkai ėmėsi montuoti langus, duris, užbaigti statybos darbus. Belaukiant mediena buvo apdirbama tepalais, kurie pirmiausia būdavo šildomi lauko virtuvėlės krosnelėje. Su kūrėjos Gabijos Vilnelės ir namą suprojektavusio rokiškėno Rimo pagalba po trejų metų namelis jau tapo visiškai gyvenamas.

Sugrįžę į studiją pro jos langus galime matyti medinę, baroko stiliaus Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčią, pasak D. Maciūtės, sukurtą paties Lauryno-Stuokos Gucevičiaus. Nors žvelgiant iš lauko namas ir neatrodo didelis, įžengus vidun galima pastebėti penkis tarpusavyje nelyg sunertus erdvius kambarius, o visų jų centre – seno pečiaus vietoje – stovi garbingai kasdien šaltuoju sezonu kuriama krosnelė. Menininkė paantrina, kad būtent toks suplanavimas, leidžiantis visas erdves apeiti ratu, yra ir ją pačią labiausiai žavintis namo aspektas. Šiose dirbtuvėse gimsta japonų keramikos tradicijos įkvėpti lipdiniai – organiškų formų, meditatyvūs, neskubrūs ir padiktuoti autorės smalsaus medžiagų bei tekstūrų tyrinėjimo. Kalbėdama apie kuriamus darbus, menininkė pastebi: „Nors iš pirmo žvilgsnio šie kūriniai galėtų būti sudaiktinti iki vazų ar kitų taikomųjų daiktų formato, vis dėlto jie išlieka atviri interpretacijai ir kviečia į juos žvelgti ne tik kaip į daiktus, tačiau ir į patyrimus.“ Ir iš tiesų plastiški, minimalistinių formų darbai žiūrovus vilioja ne tik juos palydėti žvilgsniu, tačiau ir lytėti, tyrinėti.

Apie Japonijos įtaką kūrybos filosofijai užsiminta neatsitiktinai – D. Maciūtės susitikimas su šios šalies kūrėja Noe Kuremoto, kuriai ji kurį laiką asistavo, tapo pirmąja pažintimi su naudojama medija. „Keramika mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai, tarytum ji būtų mane pasirinkusi, o ne aš ją“, – pastebi pašnekovė. Pusmetį jiedviem kuriant kartu pašnekovė išmoko ne tik įvairių techninių subtilybių, tačiau ir turėjo galimybę pažinti bei patirti ir darbo su moliu filosofiją, šio amato padiktuotą gyvenimo būdą. Nors pirmasis keramikės susidūrimas su šiandiene jos veikla tam tikra prasme buvo „savamokslis“, neilgai trukus psichologijos mokslus baigusi autorė nusprendė žinias gilinti Vilniaus dailės akademijos (VDA) keramikos magistro studijų programoje. Šiandien menininkė pripažįsta, kad pasiryžimas siekti akademinio meninio išsilavinimo pasėjo ir šiek tiek dvejonių: „Nors ir turtinga, akademinė patirtis tam tikra prasme pareikalavo mano pačios dalijimosi pusiau, tam tikro blaškymosi tarp akademinių užduočių ir mano pačios norimo kūrėjos kelio. Vis dar tebesu studijų prasmės ieškojimo ir apmąstymų kelyje.“ Knibždantis prieštaravimas, matyt, lėmė tolesnes, autentiškas, jos kaip keramikos kūrėjos kelio paieškas – norą tyrinėti meditacijos, sąmoningumo, kūniškumo bei gamtos cikliškumo temas.

2023 metais pirmojoje savo asmeninėje parodoje „Jūros Ramūnui“, surengtoje Antazavės dvare, kūrėja vystė dialogą su moliu ir gamta, jai buvo įdomūs organiškų formų, žemės, kūrinių ir erdvės ryšiai. Parodą lydėjusiame tekste Maciūtė gražiai aprašo savąjį kūrybinį procesą: „Molis yra mano kantrybės mokytojas. Kantrybės, kurios man trūksta labiausiai. Ši veikla visų pirma iš tavęs reikalauja laiko ir vis primena, kad reikia stabtelėti ir palaukti – kol sukietės, suminkštės, išdžius, išdegs, atauš. Lipdydamas turi gyventi ne savo, o molio ritmu.“ Pagrindinė autorės darbo erdvė įkurta viename iš erdvių dirbtuvės kambarių, kurį per senus medinius langus meiliai glosto sklindanti natūrali vakarinė šviesa. „Vakarai dirbtuvėje mane apdovanoja nuostabiausiais saulėlydžiais“, – pratęsia pašnekovė. Kambario viduryje – didžiulis darbo stalas, šonuose – lentynos su džiūstančiais kūriniais ir kasdien naudojamais įrankiais. Čia lipdiniai kuriami rankomis, konstruojant molio plokštes arba naudojant virvelinę lipdymo techniką, tad jokių papildomų įrenginių keramikei neprireikia.

Šią dirbtuvę įsirengti menininkė ėmėsi praėjusiais metais, tad juokdamasi pasitaria, kad kantrybės šiuo metu mokosi ne tik iš savo kūrybinės medžiagos, tačiau ir iš vis dar vykstančio statybų proceso, pareikalaujančio atidumo ir pagarbos mažiausiems žingsneliams šiame etape. Deimantė išsiduoda, kad vis susimąsto, ar reikėtų tęsti namo atnaujinimo darbus, o gal geriau būtų statyti nauja – vis dėlto šioje „proto ir širdies dvikovoje“, regis, nugali pastaroji: „Norisi dėti visas pastangas siekiant kiek įmanoma išlaikyti ar atkurti šios sodybos autentiškumą.“ Paklausta apie artimiausius planus, kūrėja prasitaria intensyviai dirbanti ir besirengianti antrajai asmeninei parodai, kurioje skulptūrinės keramikos priemonėmis nagrinės meditaciją ir įvairias sąmonės būsenas. Nuosekliai vystydama savo meninius ieškojimus, ir šioje ji kvies žiūrovus ieškoti emocinio ryšio su gamta bei mūsų pačių vidiniais pasauliais. Jau atsisveikindama D. Maciūtė puikiai apibendrina savo gyvenimo ir kūrybos filosofiją: „Linkiu mums visiems mažiau veikti, daugiau būti arba veikiant būti daugiau.“

Šeimos namai Antazavėje pastatyti iš šimto pušų rąstų