Šiuolaikinio meno kūrėjos Eglės Jauncems kelias į vizualiuosius menus iš pažiūros nebuvo tiesus. Jis prasidėjo nuo karjeros alternatyviosios muzikos scenoje, vėliau – sinologijos studijos ir beveik penkeri metai, praleisti Tolimuosiuose Rytuose. Taipėjuje Eglė mokėsi kinų kalbos, lankė piešimo pamokas, o siuvinėjimo ir audimo amato pradmenis perėmė iš budistų vienuolių ir Kinijos provincijų amatininkų. Tik vėliau menininkė nusprendė studijuoti menus Londono Čelsio (Chelsea) ir Karališkajame koledžuose, o baigdama studijas laimėjo prestižinę Davido Hockney stipendiją.

Kalbino: Justė Jonutytė

Nuotraukos: Cedric Bardawil

Nors jau daugiau nei dešimt metų gyveni ir dirbi Londone, dažnai savo kūryboje atsigręži į Lietuvą. Man labai įsiminė Skapiškyje pristatytas projektas, kurio atspirties tašku tapo ten gyvenusio batsiuvio ir zakristijono Paulino Kaluinos (1933–2017) palikimas. Kodėl pasirinkai eiti į dialogą su šio savamokslio menininko kūryba ir ką atradai procese?

Mane visada traukė paraštėse atsidūrę žmonės ir neaiškios situacijos. Net jei Lietuvoje nebegyvenu beveik du dešimtmečius, norisi sugrįžti darbais į vietas, kurios suteikė svarbių patirčių. P. Kaluinos knygą „Meilė motinai – audimo raštuose“ man prieš daugelį metų rekomendavo audėja Vilniuje, pas kurią mokiausi tapiserijos; žinojau, kad ši knyga taps mano tyrimo lauku. Laukdamasi pirmos dukros, žiūrėdama į mūsų virtuvės užuolaidas, pajutau, kad atėjo tinkamas metas atsiversti P. Kaluinos knygą ir joje esančius piešinius bei interpretuoti jo audinių instrukcijas. Medžiagiškai pasirinkau popierių ir akrilinius dažus – tuo metu man tai buvo pragmatiška: patogiausia dirbti sėdint, naudojant netoksiškas medžiagas. Dialoge su P. Kaluina svarbiausia tapo pagarba pradiniam šaltiniui ir savos kalbos paieška – kaip raštas, skirtas staklėms, veikia tapybinėje plokštumoje; kaip ritmas, modulis ir pakartojimas persikelia į spalvą, sluoksniavimą, potėpį. Šis procesas grąžino prie audimo logikos ir kartu leido pamatyti, kiek daug „audinio“ yra pačiame tapybos mąstyme.

Kai pastarąjį kartą susitikome Londone, galerijų savaitgalio metu, nusprendėme padaryti ankstų rytą tavo studijoje: vienu metu ir kalbėjomės apie tavo kūrybą, ir siuvinėjai savo naują darbą. Ši daugiaveika (angl. multitasking) man gerai pažįstama. Kokią įtaką tavo kūrybai padarė motinystė?

Motinystė suteikė daugiau motyvacijos ir drąsos kurti. Kartu ji atnešė aiškų ribotą laiką – šiandien didžiausias iššūkis yra jo stoka, todėl stengiuosi jo nešvaistyti. Mano dienos aiškiai padalytos: darbas ir vaikai. Tokia disciplina išgrynino procesą – renkuosi medžiagas ir formatus, kurie leidžia dirbti koncentruotai, o kūrybiniai sprendimai dažnai gimsta iš praktinių aplinkybių.

Gyvendama Londone turi galimybę būti pačiame šiuolaikinio meno įvykių centre, taip pat stebėti senųjų amžių kūrybą. Ar turi savo parodų lankymo ritualų? Galbūt neseniai matei parodą, kuri patraukė tavo dėmesį?

Londonas – nuolat kintantis ir greitas: jei į vieną parodą nespėji, netrukus atidaroma kita. Gyvenu Vakarų Londone, tad dažniausiai lankausi miesto centre. Savo „šventuoju trikampiu“ vadinu „Thomas Dane Gallery“, „Modern Art (Stuart Shave)“ ir „Royal Academy of Arts“ – lankausi ten reguliariai. Su vaikais bent kartą per mėnesį nuvykstame į „Camden Art Centre“, o tada pasivaikščioti Hampstedo Viržyno (Hampstead Heath) parke. Šie maršrutai kuria ritmą, kurio reikia kūrybai: ekspozicinės erdvės primena apie mastelį ir vaizdo discipliną, o parkas – apie atokvėpį ir ilgesnį žvilgsnį.

Eglė Jauncems personalinė paroda „Raštai“ Skapiškyje, 2021.

Šiandien, gyvendama ir kurdama Londone, ji idėjų semiasi iš kasdienybės – užrašų knygutėse fiksuojamų nuogirdų, netikėtai rastų tekstų ir vaizdų, net buities pakuočių raštų. Svarbus jos kūrybos taškas – dialogas su Lietuva: prieš kelerius metus Skapiškyje pristatytas projektas, paremtas batsiuvio ir zakristijono Paulino Kaluinos (1933–2017) palikimu, atskleidė audimo logikos ryšius su tapybos plokštuma.

Apie šiuos kelius ir atradimus – mūsų pokalbis. Pradėkime nuo pradžių: kaip supratai, kad nori pasukti vizualiųjų menų keliu? Ar ankstesnė patirtis kitose srityse turi įtakos tavo dabartinei kūrybai?

Dar mokantis Čiurlionio menų gimnazijoje fleitos specialybę man buvo siūloma pereiti į dailės klasę, tačiau taip ir neįvyko. Slaptas noras studijuoti dailę niekur nedingo – dvyliktoje klasėje, jau pakeitusi mokyklą, pasirinkau laikyti dailės, o ne muzikos egzaminą. Mane lydėjo nuojauta, kad šis sprendimas bus reikšmingas ateityje. Vėliau, studijuodama Taipėjaus universitete kinų kalbą, pradėjau lankyti piešimo pamokas, mokiausi siuvinėjimo ir audimo iš budistų vienuolių bei amatininkų Kinijos provincijose. Kai sukūriau darbų aplanką ir pasirengiau stojamiesiems į skirtingas vizualiųjų menų institucijas Londone, tik tada artimiesiems pasakiau, jog nusprendžiau viską pradėti iš naujo. Tai nebuvo spontaniška: ėjau šio pasirinkimo link lėtai, nuosekliai. Žvelgdama atgal matau, kaip skirtingos patirtys atvėrė daug galimybių. Studijuodama audimą ir tapybą priėmiau savo neišmanymą kaip pranašumą ir leidau skirtingoms praeities kryptims susijungti į vieną kūrybinį kelią.

Savo kūryboje dažnai atsispiri nuo rastų vaizdų, tekstų ar net nugirstų pokalbių nuotrupų. Gal gali daugiau papasakoti apie tai, kaip kyla naujų kūrinių idėjos ir kaip vyksta pats kūrybinis procesas?

Idėjos dažnai ateina kaip vizijos – kartais pavyksta jas visiškai realizuoti, kartais jos lieka užuomazgomis. Poreikis materializuoti smalsumą ir sukauptas patirtis man svarbus: visuomet turiu užrašų knygutę, kur nuo mokyklos laikų fiksuoju mintis, nuogirdas, pastraipas, o kartais ir piešiu. Pastaruosius penkerius metus renku su mūsų namų buitimi susijusias pakuotes – pastebėjau, kad iš atliekų galima sukurti įdomių raštų. Šios fragmentiškos ištraukos, tekstūros ir sutiktų žmonių sakiniai vėliau tampa kompoziciniais sprendimais ar struktūromis, kurias pernešu į popierių ir dažus.

Menininkė Eglė Jauncems kuria Londone.

Parodoje „Šaudyklė ir ruoželis“, Eglė Jauncems, 2023.

Kokių turi kūrybinių planų ar idėjų ateičiai?

Jų daug ir įvairių, bet svarbiausia – dabar didžiąją laiko dalį praleidžiu studijoje kurdama naujus darbus. Tai mėgstamiausias etapas: kai procesas dar formuoja pats save, o kūriniai randa savo sprendimus. Ar ir kaip šios idėjos materializuosis – kitas klausimas; sąmoningai leidžiu joms subręsti, kol ateina tinkamas metas ir erdvė.