Vytautas Kumža – Amsterdame gyvenantis ir kuriantis jaunosios kartos vizualiojo meno kūrėjas. Jo praktikos centre – fotografija, dažnai išsiplečianti į skulptūriškas instaliacijas. Kūriniuose autorius meistriškai brėžia paraleles tarp vidaus ir išorės, organikos ir negyvos materijos, natūralumo ir dirbtinumo. Jo kuriamame peizaže ir logikoje atsirandantys „trikdžiai“ bei daugiasluoksnės refleksijos nuolat primena: žiūrime į atvaizdą, o ne į patį daiktą. Studijos Karališkojoje menų akademijoje Hagoje ir Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame padėjo menininkui išsigryninti savitą vizualinę kalbą, kurią jis šiandien sėkmingai plėtoja tarptautinėje meno scenoje. Apie šios raiškos paieškas ir kasdienį kūrybos ritmą – mūsų pokalbis.

Kalbino: Justė Jonutytė

Nuotraukos: Danguolė Poškutė

Tavo fotografijos išsiskiria konceptualumu ir skulptūriškumu, todėl žengia į tarpdisciplininės kūrybos lauką. Gal gali papasakoti daugiau apie objektus, vaizduojamus tavo kūryboje? Kaip juos pasirenki ir kuri ryšį tarp jų?

Dažnai savo kūryboje pasitelkiu fotografiją kaip įrankį dokumentuoti prieš objektyvą kuriamas situacijas. Naudodamas šviesą, kompoziciją ir rankomis konstruojamas intervencijas fiziškai manipuliuoju vaizdu. Objektai taip pat atsiduria ant stiklo, prieš fotografijos plokštumą, ir taip atveria ribą tarp fikcijos ir realybės. Kūriniuose dažnai išryškėja priešpriešos, o objektai susilieja su kitais objektais ar medžiagomis, siekiant suardyti jų įprastą logiką ir atverti naujas interpretacijos galimybes. Nemažą laiko dalį skiriu įvairių objektų, galinčių sustiprinti emocinį kūrinio krūvį, paieškai.

Daugelis darbų perteikia subtilią įtampą, laviruojančią tarp priešybių. Tad žiūrovas pats sprendžia, kaip skaityti kūrinį, remdamasis savo patirtimi. Šie vaizdiniai tampa savotiškais psichologiniais portretais, kuriuose atsispindi mano vidinės būsenos, nerimastys ir asmeniniai išgyvenimai. Juose objektai traktuojami kaip žmonės, o žmonės – tarsi objektų pakaitalai, taip ištrinant ribą tarp gyvo ir negyvo, tarp emocijos ir formos.

Papasakok apie savo kūrybos procesą. Kaip gimsta tavo darbai? Ar turi nusistovėjusią kūrybinę rutiną, ar kaskart viskas vyksta spontaniškai?

Mano kūrybinis procesas tiesiogiai priklauso nuo esamo etapo. Ruošdamasis naujai parodai ar kūrinių serijai, pirmiausia pasineriu į medžiagų ir objektų paieškas: lankausi sendaikčių parduotuvėse, tyrinėju senas knygas, kuriose ieškau įkvėpimo būsimiems vaizdiniams. Vėliau trūkstamų specifinių detalių žvalgausi ir internete.

Tada pereinu prie fotografavimo ir kompozicinių manipuliacijų: objektus gręžiu, laužau ar kitaip transformuoju. Ieškau papildomų sluoksnių, kurie sustiprintų arba supriešintų pasakojimą – pavyzdžiui, pridėdamas dar vieną detalę ant stiklo, tiesiai priešais būsimą atvaizdą. Nors tai įprasta eiga, pastaruoju metu šią grandinę vis dažniau pradedu nuo kito galo.

Man nesvetimas paradoksas: stengiuosi susikurti rutiną vien tam, kad vėliau galėčiau ją sugriauti. Ruošdamasis parodai Seule, spaudžiamas laiko, nusprendžiau savaitei išvykti į Atėnus. Norėjau sąmoningai išmušti save iš vėžių ir leisti atsitiktinumams įsiterpti į procesą. Šiandien, kai grynajai kūrybai lieka vis mažiau laiko, turiu būti dar atidesnis kasdienybei. Kasdien nuo dešimtos ryto iki penktos vakaro dirbu studijoje Amsterdamo centre, tačiau į šias valandas telpa viskas: nuo pačios kūrybos iki logistikos ar administracinių užduočių, kurios neretai pasiglemžia didžiąją dienos dalį.

Kas išprovokuoja tave imtis naujo projekto? Kaip tavo galvoje susidėlioja būsimos parodos vizija?

Kūrybiniai impulsai dažnai kyla iš dialogo su konkrečia erdve gavus kvietimą į parodą. Kiekviena vieta diktuoja savo sąlygas, kurias derinu su asmeniniais interesais ir menine praktika. Mano parodos ir kūrinių serijos – tai ne pasakojimai, o vidinių būsenų refleksijos. Nors žiūrovui nebūtina žinoti tikslių jų atsiradimo motyvų, siekiu, kad jis išgyventų nerimastingą nežinomybę ir atradimo džiaugsmą.

Konteksto svarbą iliustruoja projektas „Echo“ CODA muziejuje: čia pasitelkiau muziejaus archyvą, o savo artefaktus įterpiau į pačią pastato struktūrą – už stiklinių lubų plokščių. Kitoje parodoje, pavadintoje „Objects in the mirror are closer than they appear“, fokusavausi į emocinio įsibrovimo temą. Per objektų dislokaciją ir sudužusio stiklo imitaciją galerijos languose kūriau atmosferą, kurioje įprasta tvarka tampa svetima ir nepažini.

Menininkas Vytautas Kumža savo studijoje

Vytautai, kada pirmąkart aiškiai supratai, kad nori eiti profesionalaus menininko keliu? Ar fotografija nuo pradžių buvo pagrindinė Tavo kūrybos medija?

Fotografija susidomėjau dar paauglystėje: Klaipėdoje lankiau parodas, domėjausi kitų menininkų kūryba. Buvau tvirtai pasiryžęs studijuoti šią sritį, tačiau stojamųjų išvakarėse Vilniuje pamečiau fotoaparatą. Tuo metu tai atrodė kaip didžiausia drama, o mano kelias staiga pasisuko netikėta linkme. Šiandien, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, suprantu, kad būtent šis įvykis stipriai paveikė mano kūrybinę tapatybę ir tai, kur esu dabar. Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą. Vėliau supratau, kad vizualieji menai, ypač fotografija, yra raiškos priemonė, į kurią noriu susitelkti ir kurią galėčiau analizuoti ilgesnį laiką.

Visų pirma studijavai taikomąją fotografiją Vilniuje, o kaip atsidūrei Hagoje ir galiausiai Amsterdame? Kokią įtaką tavo kūrybai turėjo studijos vienose garsiausių meno akademijų Europoje?

Studijuodamas Vilniaus dizaino kolegijoje, pasinaudojau galimybe atlikti vasaros praktiką užsienyje. Tuomet dar tiksliai nežinojau, kur vykti, tad dėstytojas Julijus Balčikonis pasiūlė susisiekti su savo pažįstamu fotomenininku Thomu Manneke. Taip gavau pasiūlymą praktiką atlikti ne tik pas jį, bet ir pas jo kolegas – Anuschką Blommers ir Nielsą Schummą. Po neįtikėtinos vasaros Amsterdame supratau, kad nebenoriu išvykti. Esu dėkingas Vilniaus dizaino kolegijos įkūrėjai Giedrei Fledžinskienei, kuri leido paskutinį semestrą baigti nuotoliniu būdu, jei tik įstosiu į Karališkąją menų akademiją Hagoje. Man pavyko. Nors studijos ten buvo griežtos, o krūvis – milžiniškas, dalį techninių žinių jau buvau sukaupęs praktikos metu. Todėl, niekam neprasitaręs, pateikiau paraišką ir į Gerrito Rietveldo akademiją Amsterdame. Pastarojoje vyravo visai kitas – labiau filosofinis – požiūris į kūrybą per praktiką ir procesą. Žinodamas šią akademiją baigusių menininkų darbus, buvau išsikėlęs tikslą per studijų metus išsigryninti savitą kūrybinį braižą. Taip ir įvyko.

„Inner Dialogue“, Vytautas Kumža, 2022

Menininkas Vytautas Kumža savo studijoje

„On the move“, Vytautas Kumža, 2025

Amsterdamas – vienas svarbiausių meno centrų Europoje, turintis senas kultūros lauko tradicijas. Kokios meno erdvės Tave įkvepia šiame mieste, gal neseniai matei Tave sudominusių parodų ar projektų?

Amsterdamas yra persmelktas meno – nuo gilios praeities iki drąsios dabarties. Vietiniai čia auga muziejuose, todėl kūryba jiems yra natūrali kasdienybės dalis. Mane žavi tai, kad apie meną čia gali kalbėtis su bet kuo – žmonės jo nesidrovi, jis jiems savas. Parodų atidarymuose jaunam kūrėjui lengva sutikti pripažintus meistrus, o tai natūraliai trina ribas tarp kartų, statusų ir sukuria nuoširdumo pojūtį.

Deja, miestas keičiasi. Daugybė meno erdvių, kurios gyvavo man tik atsikrausčius, neatlaikė gentrifikacijos spaudimo ir augančių nuomos kainų. Tai liūdina, todėl įkvėpimo neretai vykstu ieškoti į Briuselį ar Antverpeną – lankausi „Wiels“, „Bozar“ ar M HKA erdvėse. Taip pat labai laukiu kitąmet Amsterdame duris atversiančio „Hartwig Foundation“ muziejaus; tikiu, kad tai reikšmingai pagyvins vietos kultūrinį lauką.

Pačiame Amsterdame stengiuosi nepraleisti parodų „Martin van Zomeren“, „Stigter van Doesburg“, „GRIMM“, „Upstream“ bei „Tegenboschvanvreden“ galerijose. O kalbant apie muziejus, viena stipriausių pastarojo laikotarpio patirčių man tapo Danho Võ personalinė paroda „Stedelijk“ muziejuje – ją nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam.

Tavo kūrybą reprezentuoja gerai žinomos Amsterdamo ir Londono galerijos. Tai – daugelio menininkų svajonė. Gal gali pasidalyti asmenine patirtimi, kuo menininkui svarbi jo kūrybą reprezentuojanti galerija?

Nors bendradarbiavimas su galerijomis buvo mano svajonė, šiandien galiu patikinti: tai tinka ne kiekvienam. Svarbu suprasti, kad tai – abipusis ir ilgalaikis įsipareigojimas. Galerija turi turėti pakankamą kūrinių fondą ir galimybę juo disponuoti, todėl kūrybinis tempas dažnai nebeleidžia dirbti vien savo ritmu, ypač bendradarbiaujant su keliomis institucijomis vienu metu. Kita vertus, galerija prisiima didžiulę atsakomybę: ji pristato kūrybą parodose ir meno mugėse, mezga ryšius su kuratoriais, muziejų vadovais ir kitais profesionalais.

Mano atveju galerijos reikšmingai prisideda prie sklaidos ir pardavimo. Tai suteikia laisvę nuosekliai plėtoti meninę praktiką, investuoti į studiją, medžiagas ir visapusiškai atsiduoti kūrybiniam procesui. Šiuo keliu einu nuo 2017-ųjų, kai iškart po studijų pradėtas bendradarbiavimas su galerijomis Amsterdame ir Lietuvoje padėjo tvirtą pagrindą įsitvirtinti rinkoje. Šiuo metu mano interesams atstovauja Amsterdamo „Martin van Zomeren“ ir Londono „Copperfield“ – jos ne tik rūpinasi tarptautiniu matomumu, bet ir formuoja strateginę mano kūrybos kryptį keleriems metams į priekį.

Prieš dvejus metus mados namai „Bottega Veneta“ Tave pakvietė bendradarbiauti, kuriant nuotraukas jų leidiniui. Kuo šis projektas skyrėsi nuo tavo darbo meno lauke?

Šis projektas man tapo savotišku įvertinimu to, apie ką užsiminiau pokalbio pradžioje, – dar studijų metais gimusio siekio išsigryninti savitą braižą. Tai, kad mados namų „Bottega Veneta“ kūrybos vadovas Matthieu Blazy iš daugybės kūrėjų pasirinko būtent mane, tapo svarbiu mano pasirinktos krypties patvirtinimu. Projektui sukūriau pareidolijos efektu pagrįstą vizualinę koncepciją: pasitelkdamas kompoziciją ir šviesą, drabužius lanksčiau taip, kad jie primintų žmogaus veido grimasas. Nuo įprastos meninės praktikos šis darbas skyrėsi tuo, kad prieš objektyvą turėjau ne savo rastus objektus, o iš anksto parinktus elementus. Šis apribojimas tapo įdomiu kūrybiniu iššūkiu, atvėrusiu naujas raiškos galimybes. Nors mano kūryboje dažnai susiduria skirtingi žanrai ir įvairiapusiai vaizdiniai, ši serija išsiskiria ypatingu vientisumu. Panašią užduotį įgyvendinau ir žurnalui „AnOther“ – ten sezono aksesuarus transformavau į savarankiškas kūrybos priemones.

Praėjusiais metais tavo darbų matėme ne vienoje tarptautinėje mugėje. Prestižiniame „Stedelijk“ muziejuje eksponuoti tavo darbai, kurie taip pat papildė muziejaus nuolatinę kolekciją. Kokie tavo ateinančių metų planai? Kur galėsime išvysti naujausius tavo kūrinius?

2026 metai man itin intensyvūs ir turiningi. Balandį mano kūriniai bus pristatomi „Art OnO“ meno mugėje Seule, o gegužę tame pačiame mieste, galerijoje „ThisWeekendRoom“, bus atidaryta dviejų autorių paroda. Dar kūriniams nepasiekus Pietų Korėjos, sulaukėme tokių teigiamų atsiliepimų, kad jau gavau kvietimą 2027-ųjų vasarą čia surengti ir personalinę parodą. Darbotvarkėje taip pat numatyta rezidencija „Launch PadLaB“ Pietvakarių Prancūzijoje, o birželį, prestižinės „Art Basel“ savaitės metu, naujus kūrinius rodysiu „Liste“ meno mugėje Bazelyje. Rugsėjį planuoju asmeninę parodą ISSP meno erdvėje Rygoje, be to, šiuo metu derinami projektai Meksikoje ir Londone. Rudenį kartu su Kanados leidykla „Free Pony Press“ ketiname išleisti antrąją mano knygą. Joje dominuos piešiniai, sukurti Vokietijoje, savaitę dirbant su mokiniais mokykloje. Tai bus leidinys apie kitokią, netikėtą perspektyvą į mus supančią aplinką.

„Are you asleep?“, Vytautas Kumža, 2025