Utilitarių daiktų kolekcininkas. Yra namų (ir ne memorialinių!), po kuriuos galėtų būti vedamos ekskursijos. Vieni tokių yra tarpdisciplininio menininko, tekstų kūrėjo ir atlikėjo Žygimanto Kudirkos, muzikos pasaulyje žinomo kaip Mesijus. Verta paminėti, kad Žygimanto kūryba neatsiejama nuo interaktyvios fikcijos, spekuliatyvios mokslinės fantastikos, dirbtinės kalbos ir avangardinio repo. Jei apie šį jo loftą, kurtą kartu su architektais Ona Lozuraityte ir Petru Išora, dar neteko girdėti miesto legendų, šiek tiek supažindinsiu. Galėčiau ir plačiau, bet su fotografu Dariumi Petrulaičiu, norėdami lavinti vaizduotę, iškėlėme sau sąlygą – namus atskleisti vos viena interjero ir daikto nuotrauka (juk geismą palaiko tik nepakankamas pasitenkinimas!).

Kalbino: Marija Puipaitė

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

Architektai: IXL Isora x Lozuraityte

Svečiuose pas tarpdisciplininį menininką Žygimantą Kudirką.

Žygimantas savo namų charakterį apibūdina kaip technotopiją, sukryžmintą su modernizmu. Turbūt ikoniškiausias namų elementas – prie lango privažiuojančios stiklinės antresolės grindys ir pagal užsakymą (kaip ir beveik visa kita) iš dervų išlieta pusiau permatoma sūkurinė vonia, kuri, įleista antrame aukšte į grindis, pirmame funkcionuoja kaip ateiviškas tualeto šviestuvas. Ir visi kiti objektai čia transformuojasi, juda ir stebina savo medžiagiškumu. Šiek tiek pažįstu šiuos namus, todėl jau galiu susiturėti su savo įspūdžiais – teko ir pačiai, kartu su Vytautu Geču, prisiliesti prie turėklų paminkštinimų – atrodytų, nedidelės funkcinės detalės, bet tapusios autoriniu kūriniu dėl didžiulio Žygimanto entuziazmo. Ir kartu čia nėra nieko perteklinio, viskas suprojektuota pagal išgrynintus, racionalius (ir gal ne tokius racionalius) šeimininko poreikius. Atėjau nusiteikusi pakalbėti apie namus, interjerą, santykį su modernizmu ir hegemonine vyriškumo estetika, bet Žygimantas nuvedė mane kur kas įdomesniais keliais. Išeidama galvojau, kad jis ne tik industrinių daiktų kolekcininkas, „matytojas“, bet ir neakivaizdinis dizaino kuratorius bei edukatorius.

Šnekamės su Žygimantu jaukiai įsitaisę ant žemos sofos, apsupti industriškų – labai matinių ir labai blizgių – paviršių, o fone skamba ambientinis garso takelis, todėl visas pokalbis skamba iškart monumentaliai ir sureikšmintai, net ima šiek tiek juokas.

Gyveni čia jau kuris laikas. Smalsu tavęs paklausti, ar viskas pasiteisino, o gal priimi kai ką kaip eksperimentą ir galvoji, kad kitą kartą darytum dar kitaip?

Pirmiausia, nežinau, kada tą liniją užbrėžti, kad projektas jau baigtas. Mano bičiulio, su kuriuo kartu grojame, Pijaus tėvai gyvena sodyboje ir jau 30 metų randa, ką patobulinti. Buvau numatęs ne vieną terminą, kada pasidalysiu vaizdais, bet reikia juk dar porą lempų prisukti. O norint jas prisukti, reikia visiems prisiruošti, susiorganizuoti, kažką pataisyti – tai irgi procesas. Jungiklių teko pusę metų palaukti. Bet gal jau su tomis lempomis viskas bus kaip ir „suplaukę“…

O atsakant, kas pasiteisino, žinant, kiek čia buvo eksperimentų, o dar ir viskas turėjo būti numatyta iš anksto iki mažiausių smulkmenų… Ne veltui buvau įsikėlęs projekto maketą į VR (virtualiąją realybę – aut. past.), kad galėčiau pasivaikščioti būsimame lofte ir pajausti, kaip viskas veikia erdvėje. Matyt, dėl to dauguma dalykų ir pasiteisino. O pats mąstymo principas įsirenginėjant remiasi atsispyrimu nuo scenarijų. Nepaisant visos ekstravaganzos, viskas sukurta praktiškai: pirmiausia išsigryniname viziją, ką norėsiu daryti, o tada kartu su architektais ieškome būdų, kaip tai galima įgyvendinti ir kokias medžiagas naudoti. Yra dalykų, kurie ir nepasiteisino, buvo sugalvoti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių tapo nenaudojami. Pavyzdžiui, lova, pagal idėją pakelta ir pritvirtinta prie sienos, turėjo tapti akustine medžiaga. Tačiau ją pagaminus paaiškėjo, kad ji sveria 40 kilogramų. Nors per kančias pakelti galima, kasdien to daryti visai nesinori. Radome kitą išeitį: pasitelkus specialiai sumodeliuotą užklotą, dieną ji virsta sofa. Arba staliukas, kuris prisitvirtina prie turėklų porankio, – darbo vieta reikalinga kasdien, o stalviršis sunkus, todėl numatyta dinamika tampa perteklinė. Po mažos korekcijos jis tapo nuolatiniu. O stalas, kuris turėjo būti pagrindinis, tapo kaip praplėtimas garso studijai – stalai apsikeitė funkcijomis. Kilnojamas stalas nėra kilnojamas tiek, kiek įsivaizdavau, jis labai „prilipo“ prie žemos sofos. Net ir valgoma čia maloniai sukritus. Dar turiu idėją prijungti jį prie įkraunamos dviračio baterijos. Kai yra laidas ir reikia su pulteliu pakelti – atsiranda papildomų žingsnių. Ko iš viso to pasimokiau – kad nereikia persistengti su moduliškumu. Svarbu, kad viskas būtų sklandžiai naudojama, įvyktų vieno mygtuko paspaudimu. Dėl to ir galvoju integruoti dviračio bateriją – įkrauni ir mėnesį stalas kilnojasi. Kai daugiau žmonių gamina maistą, aš juo pratęsiu virtuvę. Ir kaip prie pietų stalo, aplink jį gali susėsti šeši žmonės. O kasdieną jo režimas yra čia, prie sofos. Kitas dalykas – šitie namai turi „molberto“ efektą. Visas loftas yra ganėtinai monochrominis, galėtų atrodyti gal ir per daug pilkas, neiššaukiantis, kaip galėtum pagalvoti…

…ar ko galėtume iš tavęs tikėtis?

(Šypteli Žygimantas.) …bet tada vakare paaiškėja visas triukas, kai visus monochrominius paviršius nudažo spalvotų, skirtingų šaltinių šviesa, urano indus ir vonią naudojant irgi kaip lempas. O dieną, kadangi nėra perkrauta spalvomis, suskamba akcentai. Užsisakiau sportinių čiužinių – jie bus išdėlioti ant palangės ir taps sėdima vieta. Taip ir dedami tolesni, papildomi sluoksniai. Galima maksimaliai nuleisti stalą ir ant tų pačių čiužinių aplink jį susėsti kaip per „japonišką ceremoniją“ arba antrame aukšte sukombinuoti juos su nusiimančia lovos atrama ir pasidaryti ant žemės minkštą pasisėdėjimą į lango pusę. Kartu savo ryškia mėlyna grafika čiužiniai nudažys namus ir susikalbės su turėklų paminkštinimais, kur taip pat yra mėlynų atspalvių. Yra ir pora paveikslų, kuriems esu numatęs specialias vieteles. Galima žiūrėti į interjerą kaip į baigtinį projektą, bet visada galima rasti pagerinimų, įnešančių dar daugiau suasmeninimo ir charakterio.

Matant atvirai sukabintus tavo žaismingus rūbus, kyla mintis, kad visgi mes vienaip traktuojame madą ir kitaip elgiamės su savo namų aplinka. Įsijungia tam tikras praktiškumas ir neišvengiamai viskas kuriasi ant modernistinio „kurpalio“.

Svarbu galvoti į priekį, neužkirsti kelio pokyčiams. Būna, gundo madinga spalva, bet po kelerių metų nebenorėsi žiūrėti į tą neoninę žalią. Svarbu, kad namai būtų daugiasluoksniai, kad galėtum nesunkiai įnešti spalvų ar detalių ir taip keisti. Pradžioje buvo visokių minčių – pirmame aukšte sumontuoti UV lempas. Vieną kartą gal ir „faina“, bet ką su tuo daryti kasdien? Dar dūmų mašiną šalia pasistatyti? Visgi UV lempos rado savo vietą: jas sumontavome spintoje, kur jos puikiai atlieka savo funkciją, suteikdamos papildomą spalvotą apšvietimą ir išryškindamos švytinčius urano indus.

Ar nuo pradžių taip įsivaizdavai, kad tavo namai bus neutrali bazė ir veiks kaip „molbertas“ kitiems objektams? Ar visgi pradėjęs gyventi supratai, kad norisi įnešti ko nors grafiško ir spalvoto?

Pradėkime nuo to, kad čia nėra neutrali bazė. Tiesiog nesinorėjo persūdyti su spalvomis, kad namai netaptų panašūs į „Čarlio šokolado fabriką“. Be to, jei aplinkoje būtų daug spalvų, tiesiog nebeveiktų spalvotas apšvietimas. Kadangi tai bet kuriuo atveju – prabangus projektas, norėjosi tauresnių medžiagų. Buvo minčių gaminti kriauklę iš plastiko – atrodė, kad bus labai įdomu, bet tuomet investuoji didžiulius pinigus, o galiausiai viskas atrodo plastmasiškai, lyg aštuntajame dešimtmetyje. Norėjosi išvengti kakofonijos ir sprendimų ieškoti subtiliau. Užtat dabar užuolaidos dieną švyti kremiškai baltai, o naktimis nusidažo pereinančiomis spalvomis. Net ir spalvoti turėklai ar atviri drabužiai tampa interjero dalimi, jo akcentais. Visgi tai yra gyvenamoji erdvė, tad nors ir smagu turėti aiškią temą, persistengti nevalia.

Gal atsimeni, kokie pasikartodavo būdvardžiai ar referencijos, nupasakojant savo būsimų namų vaizdą, kai pradėjote kartu su Ona ir Petru įgyvendinti tavo viziją?

Kaip vizualinius pavyzdžius siunčiau daug „kedų“ (šelmiškai šypsosi Žygimantas). Spintoms norėjau garso kolonėlių estetikos: uždarai duris ir ji atrodo kaip viena didelė kolonėlė, nors garsas sklinda tik iš apatinės jos dalies.

Kaip daiktų dizainerei, man labai malonu girdėti, kad ateini į interjerą per daiktų pasaulį.

Man svarbi daiktų estetika, medžiagiškumas ir galimybė keisti jų funkciją. Lygiai taip pat nešioju kuprinę, pagamintą iš senų automobilio padangų, ar „Rombaut“ kedus su padais iš dviračio padangų. Mane tai visada domino ir buvo artima. Tokiu pat principu namuose atsirado užuolaidos iš striukių audinio, o turėklų paminkštinimai – iš sportinės aprangos. Sportinių užuominų čia pažėriau nuo pat pradžių, greit atkeliaus ir sporto salės čiužiniai. Namų elementai dera prie tų pačių mano kedų, o žalias dviratis – prie švytinčio urano stiklo. Sukūrus tokią estetiką, nauji elementai į ją natūraliai įsilieja. O kad kedai gerai atrodo, tai patys kedai ir kalti – tiesiog yra tokia daiktų kategorija. Pavyzdžiui, lygintuvai. Jie atrodo kaip vandens motociklai, itin futuristiško dizaino, nors tarsi skirti namų šeimininkėms. Arba infrazonai ir klimazonai, skirti moterų šukuosenoms fiksuoti – kaip įspūdingai jie atrodo. Net turėjau mintį įsigyti neveikiantį ir pasidaryti iš jo toršerą. Plaukų džiovintuvai irgi atrodo puikiai (apskritai yra nemažai vizualiai įdomių daiktų, susijusių su plaukų priežiūra). Iš tiesų įdomu, kodėl kai kurie objektai atrodo taip pat progresyviai kaip ir kedai. Visi lyg pasigavę tą pačią aerodinaminę estetiką. Net ir dulkių siurblių būna labai gero dizaino.

Bet gal visgi ne visi, o tik tie, kuriuos tavo gera akis užmato?

Galbūt.

O kodėl tada šiuolaikiniai automobiliai blogai atrodo?

Todėl, kad madas padiktavo vokiški ir skandinaviški automobiliai (ir vėl šelmiškai šypsosi mano pašnekovas). Jie praktiškumą visada laikė prioritetu. Štai itališki dizainai jau įspūdingesni, bet anaiptol ne tokie praktiški. Puikus pavyzdys – Luigi Colani, kuris studijavo aerodinamiką ir, pradėjęs karjerą aviacijos srityje, vėliau perėjo į automobilių dizainą. Jis yra sukūręs neįtikėtinų amorfiškų, futuristinių formų automobilių, tarp jų ir „Mercedes“ vilkiką. Visi jo darbai – tai prototipiniai konceptai, kone meno kūriniai. Beje, nors buvo vokietis, šiek tiek pakeitęs vardą prisistatinėjo italu. Vienu metu Vokietijos universitetuose buvo „draudžiama“ jį studijuoti, nes vokiečiams toks dizainas atrodė kaip visiška „pornografija“ – juk viskas turi būti griežtai logiška. Praktinė pusė ir tai, kaip tuos kūrinius pritaikyti masinei gamybai, jau kitas klausimas. Bet, mano supratimu, L. Colani greičiausiai turėjo gerą palikimą, todėl galėjo tuo nesirūpinti ir tiesiog kurti. Šiandien aerodinamika, pavyzdžiui, tie patys aerodinaminiai dviračiai, yra labai aktuali. Tuo metu niekas galvos nesuko ir tiesiog degino degalus, o dabar tai tapo labai svarbiu aspektu. Jis turbūt per anksti išsišoko su tokia aerodinamika, visiems buvo per keista. Vėliau jį pasisamdė „Canon“, kur jis sukūrė legendinį fotoaparatą su ergonomiška rankena, tapusia vėlesnių fotoaparatų etalonu. Aišku, iš pradžių jis siūlė kur kas radikalesnių variantų, vėliau juos teko racionalizuoti, bet pats aptakumo, biomorfinių formų principas išliko.

Minėjai, kad tau įdomu, kai daiktas pakeičia pradinę paskirtį ir virsta kažkuo kitu. Kas šioje situacijoje labiausiai intriguoja: ar iš vartojimo scenarijaus pusės – tas staigmenos momentas, ar pati medžiagos transformacija, kur pernešama prasmė iš kito konteksto ant tavo kūno ar į tavo namus?

Taip tiesiog išsiplečia galimybių ribos. Pradedi įžvelgti labai įvairiuose daiktuose visiškai kitą jų gyvenimą. Pavyzdžiui, kai ieškojau audinio užuolaidoms, tradiciniuose salonuose niekaip neradau sau tinkamo. Man reikėjo medžiagos, kuri praleistų šviesą, bet nepraleistų vaizdo – kad atliktų ir dieninių, ir naktinių užuolaidų funkciją, o prireikus dar ir kompaktiškai susiskleistų. Salone mane tikino, kad toks audinys pasaulyje tiesiog neegzistuoja. Bet tada nuėjau į striukių skyrių ir atradau šią „stebuklingą“, „neegzistuojančią“ medžiagą. Viena vertus, taip gali išspręsti problemas, kurių neišsprendžia standartiniai, specialiai tam skirti gaminiai. Kita vertus, kai tūkstančiai žmonių „šukuoja“ tuos pačius interjero salonus, kuriuose siūlomi tie patys gaminiai ir dizaino elementai, sukurti kažką originalaus tampa labai sunku. Tai primena nuostabą internetu: atrodo, jis toks platus ir personalizuotas, bet galiausiai visų klausoma muzika visiškai sutampa. Dar vienas puikus dalykas tas, kad jau egzistuojantis gaminys gali tapti savotišku tarpiniu variantu – įžvelgi jame dar vieną galimą funkciją ir naudoji ne pagal pradinę paskirtį. Daiktas jau pagamintas, tik galbūt kaip čiužinys kovos menams, o tau jis tampa foteliu ar tiesiog patogia vieta sėdėti ant žemės. Tokį daiktą jau gali pačiupinėti, įvertinti jo matmenis. Galbūt jį dar reikia šiek tiek pamodifikuoti, bet jau turi kažką apčiuopiamo – juk viską kurti nuo nulio labai ilgai užtrunka ir brangiai kainuoja. Trečias dalykas – kai naudoji daiktą ne pagal paskirtį, jo funkcija nebūtinai lieka tik viena. Tai išlaisvina vaizduotę: kokių dar paskirčių jis gali turėti? Arba kokiu daiktu gali atlikti tau reikiamą funkciją? Juk maistą galima valgyti ir šakute, ir šaukštu. Pavyzdžiui, antresolės konstrukcijoje turiu įtaisęs kablius dviem hamakams pakabinti. Tai pati geriausia vieta skaityti knygą. Kai guli hamake, kojos yra tokioje pozicijoje, kurioje pagaliau patogu tą knygą atremti. O sėdint ant sofos, patogiausiame krėsle ar net pasidėjus knygą ant stalo, vis tiek tenka susiriesti. Kvestionuoti galima viską, net ir, atrodytų, labiausiai įsitvirtinusius dalykus. Prisiminkime banano žievę komedijoje: kažkas eina, paslysta ir nukrenta. Bet kas, jeigu bananų žievės taptų batų padais? Tuomet nereikėtų kilnoti kojų, galėtum tiesiog slysti – tai gerokai pagreitintų judėjimą oro uoste. Arba ausinės, kurių pats pavadinimas pasmerkia jas likti ant ausų ir niekur kitur. O štai aš turiu ausines, kurios dedamos ant kaklo, todėl joms šis pavadinimas nebetinka, net ir angliškas „headphones“ praranda prasmę. Jas taip pavadinę žmonės tarsi užkirto kelią tolimesniam jų vystymuisi, jiems tiesiog „neišnešė“ vaizduotė, kad ausinės gali būti ne ant ausų. Taip permąstant daiktų semantiką galima atrasti naują jų potencialą ar funkcionalumą.

Atrodo, kad inovacija visiškai atsiskleidžia per kūrybišką požiūrį ir pritaikomumą. Kai mokslininkai kuria naują medžiagą ir gilinasi, tarkime, į polimerus, jie toli gražu nebūtinai numato, kur ji galiausiai bus panaudota.

Tokie mainai vyksta ir atvirkštine tvarka. Mano namų interjerui, baldams vizualinėmis gairėmis tapo kedai, o štai, pavyzdžiui, „PlayStation“ konsolių dizainas yra įkvėptas dangoraižių.

Tai labai panašu į tai, ką darė architektas Valdas Ozarinskas, išdidindamas mikroschemas ir paversdamas jas architektūra. Kai nustoji į tai žiūrėti kaip į mikroschemą, pradedi įžvelgti daugybę įdomių dalykų. Yra įvairių medžiagų, kurios lieka nepelnytai neeksponuojamos arba atsiduria tose srityse, kur nėra vertinamos ir tiesiog pasislepia. Tokiais atvejais turi galimybę atkurti teisybę – juk galbūt ta medžiaga išsiskiria puikia tekstūra ar kitomis savybėmis. Kartais tai – tikslingai sukurtas dizainas, o kartais – tik techninė detalė, kuri atrodo taip gerai, kad paprasčiausiai negali jos nepastebėti. Industrinėje aplinkoje tokios medžiagos galbūt pranyksta, lieka nepastebėtos, bet kai perkeli jas į joms nebūdingą kontekstą, unikalios savybės iškart išryškėja. Būtent taip studijoje pasidariau stalą iš guminių batų valymo kilimėlių. Atrodytų, toks kilimėlis – nieko itin patrauklaus, bet, uždėjus jį ant stalo, ta pati tekstūra ir gumos pojūtis staiga padaro didžiulį įspūdį. Čia tik įžvalgumo klausimas: jei žinai, kokia estetika traukia, reikia pagalvoti, kokiame parduotuvės skyriuje ieškoti, ir dažniausiai tai būna visai ne interjero skyrius. Galiausiai, taip susikuriant ką nors labai unikalaus, galima dar ir gerokai sutaupyti. Juk tą patį daiktą gamintojai gali tiekti sporto klubui, o lygiai tokį patį gaminti interjerui, tik parduoti dešimt kartų brangiau. Tad gali rinktis: pirkti tai kaip baldą arba kaip sporto prekę. Vis aš čia apie tuos sportinius čiužinius, bet išties labai jų laukiu.

Atsimenu, kai darėme turėklų paminkštinimus, man labai patiko, kaip tu džiaugeisi savo kruopščiai atrinktais, ypatingo dizaino peiliais. Ir dar kažkuo iš virtuvės reikmenų. Nestebina, kai tai būdinga dizaineriams ar architektams, kurie taip elgiasi iš profesinio fetišizmo (kas kartais gali turėti ir snobizmo prieskonį). Bet kaip būtų puiku, jei žmonės nors šiek tiek pasidomėtų daiktais, kuriuos naudoja, įžvelgtų ne tik jų utilitarią paskirtį. Apie kiekvieną objektą yra ką sužinoti: juk kažkas jį kūrė, galbūt egzistuoja juokinga jo atsiradimo istorija, dizaino klaida ar pan.

Smagu apie kiekvieną daiktą galvoti kaip apie interjero pratęsimą. Stereotipiškai mąstant, interjeras yra sienos, baldai ir tik tada visi kiti daiktai. Atsisakius šio stereotipo, dingsta objektų hierarchija, atsiskleidžia jų tarpdiscipliniškumas. Toks požiūris leidžia laisviau vertinti daiktus ir jų atliekamą funkciją erdvėje. Tada indai gali tapti lempa, o peiliai – derėti prie turėklų. Tiesiog pradedi matyti, kaip daiktai veikia vienoje darnoje ir formuoja bendrą estetiką. Šiuo atveju man niekas nebetiko iš praeito gyvenimo. Kai nuomojiesi butą, visko neperki, nes ten visada kažko jau yra, negali įgyvendinti drastiškų vizijų. O įsikrausčius į savus namus atsiranda milijonas daiktų, kuriuos norisi įsigyti, ir žinai, kad jie nebetaps našta kraustantis.

O iš kur kyla tavo susidomėjimas daiktais? Ar tai įgimtas jautrumas ir estetikos poreikis, ar būnant menininku paprasčiausiai neįmanoma nekreipti į tai dėmesio?

Kaip menininkas, fizinių kūrinių kuriu labai nedaug – esu labiau linkęs į performatyvumą, interakcijas. Tai atsispindi ir čia: ši erdvė yra labai scenografiška. Kitas dalykas, tai natūraliai kyla iš savininkiškumo jausmo. Kai jau kuri savo erdvę, tai ją išties kuri – tai tampa gyvenamuoju kūriniu, savotišku kuratoriniu projektu. Kai jau turi kažką savo, labai motyvuoja žinojimas, kad visos pastangos ir investicijos nenugarmės į „juodąją skylę“, kad viskas lipdosi, konstruojasi ir vieni elementai organiškai pratęsia kitus. Kita vertus, tas pats vyko ir anksčiau, tik mažesniu masteliu: derini sportbačius prie kuprinės, dviratį – prie sportbačių ir kuprinės, akinius nuo saulės – prie sportbačių, kuprinės ir dviračio. Taip kuriasi tarpusavio ryšiai tarp transporto priemonės, aprangos detalių, skaitmeninės laikmenos (kietojo disko), aksesuarų. Tai jau ganėtinai tarpdiscipliniška, bet erdvės plėstis dar yra, ir tai yra puiku. Kai tarpdiscipliniškumas praranda bet kokias ribas, tau atsiveria akys: visas pasaulis ir visas jo medžiagiškumas, visos A ir B pusės, matomos ir nematomos detalės – visos tekstūros staiga gali kažką pasakyti. Visas pasaulis tampa kupinas idėjų. Štai kas man labai patinka (Žygimantas vaikšto po namus su kavos puodeliu, ir aš jau matau, kaip pasakojimas įgauna performanso elementų) – tai kolagenas. Nerealu, tai visiškai mano estetika, net kolageno pakuotė čia pratęsia namų interjerą. Gal kultūristui tai įprasta, bet mane žavi sportininkų papildų dizainas (man yra demonstruojama didžiulė švytinčio raudono plastiko pakuotė su technotopiška holografinio sidabro grafika). Ir tokių netikėtų jungčių, apie kurias gyvenime nepagalvotum, visada atsiranda. Taip ir vyksta susivokimas, kad prie „Kuboraum“ akinių ir „Rombaut“ batų puikiausiai tinka… „AeroPress“ kavinukas!

Sakyčiau, kad tai visiškai kuratorinis požiūris. Tau reikėtų surengti dizaino parodą. Būtų išties labai įdomu.

Aš viską pas save tempiu.

Nors vartoji žodį „derinasi“, nepažįstantys tavęs ir tavo kuriamos materialios aplinkos galėtų jį suprasti pernelyg tiesiogiai – pavyzdžiui, kaip tradicinį rankinės ir batelių derinimą. Tačiau tavo daiktų estetikoje akivaizdžios prasminės slinktys, susidaro tam tikra grandis ir kuriamas nuoseklus naratyvas. Nors objektus sieja estetinės sąsajos, jų dizainas varijuoja. Jei sustatytume juos visus į vieną eilę, pamatytume, kaip vienas daiktas transformuojasi į visiškai kito charakterio objektą. Tai nėra paprastas vienas prie kito derančių daiktų ieškojimas – jungtys tarp jų kur kas kompleksiškesnės. Manau, kad tau, kaip kuratoriui ir kolekcininkui, didžiausias malonumas yra sujungti šiuos objektus erdvėje ir stebėti jų tarpusavio sąveiką.

Viena yra bendrinė estetika – sakykime, kaip nuolat besivystantis, kintantis muzikinis skonis. Bet muzikinis skonis nepasikeičia pernakt (neskaitant „Bitlų“, paragavusių LSD). Ilgainiui, per ilgesnį klausymą, kažkas tau pradeda atrodyti banalu: skonis vis progresuoja, bet jis nešokinėja. Jis išauga pats iš savęs – tobulėja, organiškai save pratęsdamas. Kažkas atkrenta, atsiranda naujos kryptys. Dėl daiktų estetikos yra panašiai. Kartais konkrečiai žinai, ką nori išspręsti, tarkim, atsverti spalvas ar įsileisti antrą medinį objektą, kad atsvertų pirmąjį. Galima ir taip – atsispirti nuo egzistuojančio daikto. Vėliau pradeda ryškėti tam tikros asmeninės „tendencijos“. Pirkdamas ausines, lygintuvą, skėtį negalvojau apie juos kaip apie kažkokį derinį (gal čia ne pats geriausias pavyzdys, nes jie visi juodi). Bet jie puikiai dera, juos jungia kažkokia vidinė mano estetika (Žygimantas šoka šokį aplink pufą ir vis deda ant jo po ranka pasitaikančius daiktus). Į šią grupę galima įmesti ir baltą dulkių siurblį, raudoną „router’į“, baltą plaukų džiovintuvą – ir bet kas jau yra estetika, štai, ir kortelių skaitytuvas tinka. Ir tas pats dviratis – jis yra labai gražus, aš jį laikysiu namuose, o ir kokį stovą jam suradau! Šis stovas puikiausiai pratęsia namus.

O kalbant apie tavo urano indų kolekciją – nuo ko viskas prasidėjo? Sužinojai, kad tokių apskritai esama, ar kažkur pamatei?

Mane patraukė keli dalykai. Pirmiausia, švytinti žalia jų spalva. Matyt, ji man sukėlė asociaciją su sportine apranga, kurioje neoninė žalia naudojama gana dažnai. Įdomu pačiam šią asociaciją įžvelgti. Kitas dalykas – švytėjimas: jis primena atšvaitus, o tai irgi siejasi su sporto drabužiais. Be to, šie daiktai nėra vieno prekės ženklo ar vieno laikotarpio. Jie mena XIX amžiaus pabaigą–XX amžiaus pradžią. Jiems gerokai per šimtas metų, tad nei neoninės žalios, nei sportinės aprangos fenomeno tais laikais nebuvo. Tačiau „Art Nouveau“ ir „Art Deco“ periodai buvo gana pašėlę. Indų „artdekiškuose“ kampuotumuose galima rasti daug bendro su ta pačia „Kuboraum“ ar „Rombaut“ batų ar rankinių estetika. Tai paralelės, nusidriekiančios per skirtingas daiktų rūšis – nuo šakutės iki dangoraižio, per funkcijas ir šimtmečius. Tai daiktai, kurie niekada nežadėjo derėti tarpusavyje, bet jie dera tobulai. Atrodytų, jei aplink dominuoja futuristinė ir sportinė estetika, prosenelės servizas čia tikrai netiks, bet jis tinka. Juk „Art Deco“ stilius gali priminti platforminius sportbačius, o „Art Nouveau“ – „gaigerišką“ [H. R. Gigerio] biomechaninę, technoorganinę estetiką, aptakias Luigi Colani dizaino formas ar stalo įrankius, matytus „Kosminėje odisėjoje“. Šie indai ne tik „susigroja“ su dviračiu per žalią spalvą, bet ir įgauna naują prasmę, nes atlieka lempos funkciją. Jie švyti net ir per uždarytų spintos durų tinklelį. Žmonės nebūtinai iškart supranta, kad ten sudėti daiktai, bet tas švytėjimas duoda savotišką pažadą, kad viduje kažkas slypi. Pravėrus duris, indai atsiskleidžia, o jas pridarius kuria ambientinį, paslaptingą apšvietimą, žadina intrigą ir skatina pasidomėti. Kadangi namai patys savaime yra meno kūrinys, juose esančius atskirus kūrinius stengiuosi išslapstyti. Net ir toje pačioje spintoje slepiasi keletas paveikslų, kuriuos reikia atrasti – pačiam atidaryti ir pamatyti.

Dažnai teigiama, kad „Art Nouveau“ buvo pirmasis stilius, kuriame įsivyravo idėja erdvę formuoti kaip vientisą estetinį organizmą – nuo pastato architektūros iki smulkiausių buities objektų. Nors, gerai pagalvojus, rokoko laikotarpiu kūrėjai juk irgi buvo labai nuoseklūs ir principingi vizualaus vientisumo atžvilgiu – viskas apgalvota iki pat šakutės.

Sakyčiau, kad įvairiais laikotarpiais buvo taip mąstoma. Nereikia net taip toli ieškoti: pažiūrėkime į vilą „Auska“ Palangoje ar Operos ir baleto teatrą – juose apgalvoti net tokie smulkūs dalykai kaip specialiai erdvėms kurtos, vienetinės durų rankenos.

O šių stiklų kontroversiškumo aspektas? Ar tau patinka, kad kiti jų bijo, kad kolekcionuoji tarsi kokį uždraustą vaisių?

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, juos uždraudė, nes visą uraną naudojo karo pramonei ir atominėms bomboms gaminti. Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, lyg ir vėl leido, bet jų jau niekas nebenorėjo, nes žmonėms uranas pirmiausia siejosi su radiacija ir branduoline grėsme. Radiacija pati savaime nėra grynas nuodas – per daug radiacijos yra blogai, bet be jos mums būtų dar blogiau. Mes nuolat gauname natūralios foninės radiacijos iš aplinkos (ir net iš savo kūno), tik svarbu, kiek. Antra vertus, prieš šimtą metų žmonės vaikams duodavo heroino, kad neverktų, alaus šūkis buvo, kad tai – sveika, cigaretes gydytojai dar ilgai rekomendavo rūkyti. Nesakau, kad pasitikiu žmonėmis, gyvenusiais prieš šimtą metų, tad dėl viso pikto įsigijau Geigerio matuoklį (Geigerio – kaip H. R. Gigerio, koks sutapimas, niekada nebuvau susimąstęs!). Taigi, galiu pasakyti, kad radiacinis fonas namuose nepakitęs. Bet vienu metu jau galvojau, kad reikia stabdyti. Kadangi žmonės jų prisibijo, tai leido man aukcionuose ne taip brangiai juos beveik visus iškart susipirkti. Čia jų daug vienetų ir visi pirkti po vieną. O juos dar taip pakuoja, kad nesudužtų… Tuo metu gyvenau mažesnėje erdvėje, suplaukė jų keliasdešimt dėžių, ir aš galvoju: ar tikrai čia jau taip gerai, kad radioaktyvūs indai plaukia pas mane iš visos Europos?.. Pridėjus matuoklį matyti, kad jie keliasdešimt kartų radioaktyvesni nei įprasti aplinkos daiktai, bet jiems toli iki ribos, kurioje dar leidžiama žmonėms dirbti. Visus juos selektyviai atsirinkau pagal formą ir spalvą, kad derėtų – vienos žalios spalvos (nes yra ir tokių, kurie švyti taip pat, bet dienos šviesoje atrodo kaip suledėjęs šlapimas).

Bet jau esi nustojęs juos kolekcionuoti?

Taip, jie jau rado savo vietą – užpildė lentyną spintoje. Šie indai tokio senumo, kad į indaplovę jų tikrai nedėsi (be to, jei ir sugalvotum iš jų valgyti, šarminių produktų dėti nepatariama), tad jiems belieka tik dekoratyvinė ir apšvietimo funkcija.

Tikrai, jie tik ir gali būti „sekcijoje“, kaip pas močiutes. Prieš mūsų pokalbį skaičiau postmodernisto Charleso Jenckso tekstą, kuriame jis, susidvejinęs ir prisiėmęs architekto ir kritiko vaidmenis, diskutuoja apie savo paties darbus. Ar pačiam tenka vesti panašius vidinius debatus kuriant šiuos namus, ypač kai pagauna aistra daiktams?

Padeda suvokimas, kad nekuriu muziejaus. Jei namus laikysime skulptūra ar meno kūriniu, bet kuriuo atveju jie yra gyvenama skulptūra, gyvenamas kūrinys. Daiktai čia ne tik atlieka estetinę, bet ir pragmatišką funkciją, jie yra integralūs. Viskas naudojama. Viena draugė Meksikoje ant stogo augina galybę augalų, tačiau visi jie yra valgomi – tai irgi puikus dvejopos funkcijos pavyzdys. Viską subalansuoja būtent ši dvilypė prasmė, todėl neturiu dėl ko savęs stabdyti. Tokią problemą galbūt turi Nicolas Cage’as: prisiperka dinozauro dantų, o tada turi vaidinti prastuose filmuose, kad atidirbtų skolas. Čia visi objektai ne tik gražiai atrodo, bet ir iš tikrųjų yra reikalingi, todėl man nereikia nerimauti, kad pametus galvą dėl savo „muziejaus“ eksponatų teks gailėtis. Man reikia dantų šepetėlio, nes privalau valytis dantis, todėl pirkdamas neprašausiu, nes man jo reikės kiekvieną dieną. O štai kokį būtent pasirinkti – čia jau galima drąsiai improvizuoti, nes pats daiktas jokiu būdu nebus perteklinis. Be to, tokius daiktus malonu naudoti. Funkcionalumas man yra tarsi pamatas, ant kurio nugula visi kiti sluoksniai. Taip pat gebėjimas daiktuose įžvelgti tarpdiscipliniškumą bei jiems nebūdingą funkciją labai sumažina bendrą objektų kiekį – juk galbūt tau visai nereikia naujo daikto, gal jį jau turi?

Kitą dieną po mūsų pokalbio, einant pro kasdien matomą „Ford“ automobilių saloną, mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už vieno modelio dizaino. Mintyse jį įvertinau kaip „visai nieko“ – ratlankiai pasirodė išties gražūs, savotiškai technodailūs. Galbūt tai tik sutapimas, o gal po šio interviu ir mano akys pradėjo matyti plačiau?