Prisimenu įspūdį pirmą kartą lankantis Julijaus Balčikonio ir Gretos Babarskaitės namuose – itin kruopščiai kuruotoje erdvėje, kur selektyviai atrinktos daiktų grupės skirtinguose kampeliuose kuria ištisus kultūrinius pasakojimus. Tai interjerui suteikia turtingą, tik per laiką išgaunamą sluoksniškumą.

Kalbino: Marija Puipaitė

Nuotraukos: Darius Petrulaitis

Svečiuose pas Julijų Balčikonį ir Gretą Babarskaitę

Galima sakyti, kad tai namai-muziejus su paveldėtomis ir puoselėjamomis Artimųjų ir Tolimųjų Rytų ir Vakarų kolekcijomis, nepamirštant ir vietinės istorijos. Tačiau kartu tai – jauki, gyvenama ir, žinoma, rafinuota erdvė, skirta rafinuotiems jos gyventojams.

Julijui pilstant kavą ant XX amžiaus vidurio modernistinio žurnalinio staliuko, po kurio stiklu sudėtos knygos nuostabiai antrina mūsų pokalbiui, klausiu: kaip galėčiau jus pristatyti, pas ką esu svečiuose? Susižvalgę jie juokiasi esantys... šių namų tarnai. Dirbti jiems – tai jų antrasis „etatas“: būti prižiūrėtojais, valytojais ir sodininkais. Taip šeimininkai be didelio patoso pristato savo buitį. Esame ypatingame kotedžų kvartale Antakalnyje, kuris sovietmečiu buvo projektuotas būtent dailininkams. Ir tikrai – gavęs ekskursiją ir kildamas aukštais nuo šviesaus pusrūsio iki lofto dydžio palėpės supranti, kad šios erdvės yra sunkiai aprėpiamos.

Greta: mūsų šeima nedidelė: trys žmonės ir katinas – vadinasi, pusketvirto. Tačiau namas mums – tarsi penktas šeimos narys, pasižymintis itin dominuojančiu charakteriu. Čia nepavyksta tiesiog ateiti ir jį „apgyvendinti“ – su juo reikia susigyventi. Nors iš šalies gali pasirodyti kitaip, gyventi čia nėra taip jau patogu. Tiesą sakant, įsikūrimas šioje erdvėje tapo puikiu ego suvaldymo pratimu. Stebėdamas, kaip jauni žmonės kuria namus pagal trumpalaikes tendencijas, vaikydamiesi vakarietiškų aspiracijų – travertino sienų, vonių ar tų pačių „marshmallow“ formos sofų, kurios po trejų metų keičiamos, nes tapo nemadingos, – supranti, kad tai tik nuolatinis bėgimas paskui savo ego. Sunku pasakyti, kas tai: socialinės aplinkos spaudimas būti madingam ar vidinės paieškos. Tačiau čia aš suvokiau, kad galima gyventi ir kitaip – nereprodukuojant to, kas jau sukurta. Galbūt galima tiesiog... patarnauti daiktams?

Julijus: mums teko prisitaikyti prie paveldėtų baldų, net ir naujus baldus taikyti prie esamų.

Greta: o taip! Pavyzdžiui, šią „mid-century“ konsolę nusipirkome kaip spalviškai tinkančią, bet jos aukštis nėra harmoningas su viskuo, kas yra aplinkui. Ji neįsilieja prie muzikos „stotelės“, „ritualinio“ staliuko-bariuko. Norisi šį „rudą blyną“ pritaikyti. Gal pjausime kojeles, nors ir gaila paties daikto…

Julijus: paradoksalu, tačiau „mid-century“ stilius į šiuos namus atkeliavo vėliausiai. Tai – iš mano senelių paveldėtas namas. Šioje erdvėje, kurioje esame dabar, vadinamajame „salionėlyje“, anksčiau dominavo neobarokas: čia stovėjo neobarokinė sofa ir krėslai. Tik po kurio laiko supratau, kodėl šis kambarys buvo praktiškai negyvenamas – ant tų baldų buvo tiesiog nepatogu sėdėti. Išgyvenau vidinę dilemą dėl šeimos paveldo. Juk tai savotiška relikvija, prisiminimas; yra senų nuotraukų, kuriose mano tėvas, dar visiškai mažas vaikas, sėdi tuose pačiuose krėsluose. Svečiai, o kartais ir aš pats, vadindavome šį kambarį „muziejumi“. Jame buvo daug gražių daiktų, bet užeidavome čia tik svečiams užsukus – išgerti kavos tarp rokokinių baldų. Tačiau atsiradus patogesniems baldams pradėjome čia išties leisti laiką: skaityti, klausytis muzikos, žiūrėti televizorių. Dabar senelių neobarokinis komplektas „ištremtas“ į palėpę – ten jis laukia restauracijos ir naujo nuosprendžio.

O ar šis „salionėlis“ funkcionavo seneliams, ar vis dėlto buvo daugiau reprezentacinio pobūdžio?

Julijus: anksčiau tai buvo gryna socializacijos erdvė. Krėslai būdavo nustumiami į vieną kambario pusę, per vidurį išskleidžiamas vadinamasis stalas-knyga ir prasidėdavo „baliukai“. Atsimenu, kad būdavo itin nepatogu: norint apeiti stalą, reikėdavo tiesiog glaustis prie aplinkinių baldų, o atsistojus – atsargiai atitraukti kėdę, kad ja neišdaužtum kurios nors spintelės durelių. Laikydamiesi originalios kambario paskirties, ir mes čia buvome įrengę valgomąjį su Jono Prapuolenio baldų komplektu. Tačiau greitai supratome paradoksą: nors turėjome reprezentatyvią erdvę pietums, namuose nebeliko vietos, kur būtų galima tiesiog jaukiai prisėsti ir pabūti.

Greta: atsiradus vaikui, pradėjus jam vaikščioti valgomojo baldus pakeitė didelė, žema, minkšta sofa. O dabar jau pradedame galvoti iš naujo. Norėtųsi išlaikyti dvi atskiras dalis: vieną funkcionalesnę, o kitą labiau estetinę, su „rytietiškuoju kampeliu“. Norisi kaip pas Liudą Truikį, kad vyrai galėtų sėdėti ant žemės, o moterys – ant baldų (šmaikštauja Greta). Julijus: iš dalies ir nesmagu, kad paveldas patrauktas į užkulisius. Bet kuriuo atveju dabartinis šio kambario apstatymas yra mišinys iš to, kas buvo ir anksčiau: kabo tas pats kilimas, arabiškas staliukas, smilkalinė… Daug kas atkeliavo iš senojo interjero, kai kambarys buvo „muziejus“.

O kaip nepasidaryti „pliuškininkais“? Ar jūs turite vienas kitą tam tikrais atžvilgiais stabdyti? Ar turite tam tikrų sentimentalių polinkių?

Greta: mes abu esame kaupikai. Kai turėjau naują butą, vadinamąją „baltą dėžutę“, jame nebuvo nė vieno naujo daikto – viską susivežiau seną. Nors finansinės galimybės leido nuvažiuoti į „IKEA“ ir tiesiog apsipirkti, to daryti paprasčiausiai nesinorėjo. Gyvename tokioje simbiozėje, kur abu pajuntame, kai kurioje nors namų erdvėje apmiršta judėjimas ar koks nors daiktas tampa nebenaudojamas. Štai kadaise toks buvo tapęs šis „salionėlis“, o dabar savotišką „kokono“ etapą išgyvena palėpė. Anksčiau ten žaisdavo sūnus, bet dabar jo interesai pasikeitė ir palėpėje jam nebe taip įdomu. Kai erdvė pradeda dulkėti ir pasidaro matomi tik „pravaikščioti takeliai“, supranti, kad daiktas ilgai nebuvo pajudintas – vadinasi, trūksta gyvybės. Panašiai nutiko ir su rūsio erdve, kur planuojame įsirengti virtuvę ir valgomąjį: po intensyvaus parodų rudens jis liko užgriozdintas dėžėmis. Susižvalgome ir suprantame – čia reikia kažką daryti.

Julijus: vis dažniau aplanko mintys, kad laikas „išsikuopti“ ir galbūt kažko – nors ir skausmingai – atsisakyti. Pavyzdžiui, šiuo metu turime tiesiog per daug fotelių: vieni paveldėti iš vienos pusės, kiti – iš kitos. Visus juos reikia restauruoti, tad galiausiai tenka priimti sprendimą ir pasirinkti tuos, kurie širdžiai yra patys mieliausi.

Greta: taip, darome tokias atrankas. Buvo sudėtinga atranka su Julijaus senelių meno kolekcija, tiksliau sakant, šūsnimi darbų – tapyba, grafika. Sprendėme, ką atiduodame į aukcioną, kas lieka pas mus ir nešame rėminti. Kai prislegia daiktų gausa, tai net ir du kaupikai pasiekia ribą. Norisi kartais ir kaitalioti daiktus ar meno kūrinius. O kartais daiktai patys pasiprašo pokyčių, pavyzdžiui, nukrenta paveikslas nuo sienos.

O kaip patys apibūdintumėte savo namų stilistiką? Kokią istoriją ji pasakoja?

Julijus: kai „salionėlis“ dar buvo neobarokinis, su ryškiais rytietiškais motyvais, jis pirmiausia atspindėjo mano senelės, operos scenografės Reginos Songailaitės-Balčikonienės, kūrybinę pasaulėjautą. Kita vertus, per senelį tekstilininką Juozą Balčikonį čia atsirado tekstilės elementų. Visoje erdvėje juntamas ir Liudo Truikio estetikos tęstinumas – abu seneliai buvo jo mokiniai. Nuvažiavęs į Kauną, į L. Truikio ir M. Rakauskaitės butą-muziejų, jaučiuosi kaip namie: tai, kas kitiems atrodo egzotiška, man yra įprasta ir sava. Mano seneliams tikrai teko ten lankytis, nes net interjero objektų kombinacijos mūsų namuose identiškos: ant sienos kabantis persiškas kilimas, priešais jį – arabiškas staliukas, o ant šio – lietuviška liaudies skulptūrėlė. Tai tarsi maži altorėliai, miniatiūrinės scenografijos. Nors paveldėti tokį estetinį užtaisą yra nuostabu, ilgainiui atsirado poreikis kurti namus pagal savo skonį. Kadangi pats pastatas yra sovietinio modernizmo pavyzdys – žemomis lubomis ir langais – tas sunkusis rokokas baisingai disonavo su kambario proporcijomis. Man asmeniškai į tai buvo net sunku žiūrėti: pavyzdžiui, žalvarinis kandeliabras kabojo taip žemai, kad atsistoję nuo kėdės žmonės kaskart susitrenkdavo galvą į jo smaigalius.

Vienas geras draugas (išlaikysiu jo „incognito“) per mano gimtadienį, mums besėdint tuose barokiniuose krėsluose, mestelėjo mintį: „Namas statytas aštuntajame dešimtmetyje, tad gal ir interjerą reikėtų kurti to laikotarpio stiliumi?“ Kaip tik tada ruošėmės remontui. Viską iškraustėme, o atgal sugrįžo jau ne visi daiktai.

Pradėjau žvalgytis „mid-century“ objektų. Prieš septynerius aštuonerius metus jie dar nebuvo tokie madingi ar pabrangę, tad paieškos virto azartišku hobiu. Kadangi viso kambario vienu ypu neapstatysi, teko panaudoti ir jau turimus „smetoninius“ baldus. Šiame name gyveno ir mano prosenelė, kurios kambarys buvo apstatytas tarpukario riešutmedžio faneruotės baldais. Netikėtai šis derinys – „mid-century“, „art deco“, neobarokas ir Rytai – suskambo.

Mano galvoje gimė vientisas pasakojimas apie šeimos istoriją: inteligentų šeima, atvažiavusi iš Kauno su „smetoniniais“ baldais; operai ir teatrui atstovaujantis barokas; tekstilės tradiciją pabrėžiantys rytietiški motyvai ir galiausiai – paties namo pastatymo istorija, 1975-ųjų modernizmas. Suvokiau ir tai, kodėl neobarokas čia atrodė svetimas: seneliai į šiuos namus atsikraustė iš Kalinausko gatvės Naujamiestyje – iš secesinio, caro laikais statyto namo aukštomis lubomis. Nuotraukose matyti, kad ten tie rokokiniai baldai prie didingų langų ir koklinių krosnių atrodė tiesiog tobulai.

Greta: …ir kandeliabrui vietos buvo (juokiasi).

Julijus: žinau, kad kraustantis iš Naujamiesčio į šį butą nemažai Smetonos laikų baldų buvo išdalinta giminėms į sodybas ar sodo namelius – dideli, masyvūs foteliai brežnevinio laikotarpio erdvėje tiesiog netilpo. Tačiau šiame namų naratyve dalyvauja ne tik mano, bet ir Gretos šeimos istorija. Nemažai objektų atkeliavo būtent iš jos pusės: pavyzdžiui, šis žurnalinis staliukas ar septintojo dešimtmečio ukrainiečių gamybos šviestuvas, sukurtas pagal VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) dizainą. Taip į bendrą visumą įsipina ir Alytaus inteligentijos buitis. Greta Alytaus Lenkija yra arčiau, tad iš ten natūraliai atkeliaudavo daugiau lenkiško dizaino baldų, kurie taip pat rado savo vietą mūsų namuose.

Greta: mano šeimos daiktų palikimas yra gerokai skurdesnis, nes didžioji dalis jo pražuvo tremtyje Sibire. Atgal į Lietuvą sugrįžo tik keletas smulkesnių daiktų, pavyzdžiui, pirmyn ir atgal pakeliavo prosenelio fotoaparatas, grįžo ir smetoninės spintos dalis – veidrodžio rėmas. Jis dabar kabo mūsų miegamajame. Iš Sibiro parkeliavo pūkinės antklodės, po kuriomis iki šiol miegame, ir „Bokharos“ stiliaus kilimai, dabar ištiesti miegamajame. O visi kiti, jau sovietiniai, baldeliai, bet ganėtinai kokybiški, su manimi keliavo jau ne per pirmus namus.

Julijus: Gretos tėvai vis naujinasi savo namus, jiems norisi „šiuolaikiškesnių“ sprendimų, ir „atgyvenusius“ objektus siūlo mums. Tad vis dar atplaukia perleidžiamų objektų. Kartais ir pasiginčijant, ar tikrai duoti, nes pas mus jau ir taip baldų sandėlis. Grasina, kad išmes, o mes bandome įtikinti, kad gal dar nemestų, kad sugalvosime, kaip atsivežti.

Greta: savotiškai įdomu ir tai, kad mano tėvų namuose buvo kambarys, kurio pavadinimas buvo „muziejus“. Gyvenome kartu su seneliais, visi kambariai turėjo savo pavadinimus: geltonas kambarys, žalias kambarys, holas ir … muziejus. Vienoje šio didelio kambario pusėje buvo mėgėjiškas žiemos sodas, o kitoje – sekcijos su daiktais ir knygomis bei pasisėdėjimo kampelis. Tad ir nesu tikra, ar tas daiktų kuravimas ir meninis kaupikiškumas yra užprogramuotas, ar išauklėtas ir išmoktas, o galbūt ir paveldėtas.

Žinau, kad mėgstate pavažinėti po įvairias dvarvietes, vykstate į tam tikras tematiškas vietovių keliones. Ar dvarai jus įkvepia kuriant savo pačių namus?

Greta: mus domina atminties saugyklos. Taip pat smalsu, kaip ir kuo gyvena žmonės, kurie, kaip ir mes, „tarnauja“ namams. Pavyzdžiui, šeimomis draugaujame su meno kolekcininkais ir prekeiviais, puoselėjančiais nuosavą dvarą. Kiekvieną vasarą vykstame apžiūrėti jų kolekcijų: kas atsirado naujo, kokios ikonos ar paveikslai rado savo vietą kuriame nors kampelyje. Matyt, būtent panašūs interesai ir suveda bendraminčius. Pakeliaujame ir po kitus Lietuvos dvarus – stebime, kaip vyksta restauracija, kaip atgyja interjerai ir eksterjerai, kaip negyvenamos erdvės vėl tampa gyvenamomis. Mums įdomu, kaip jas įmanoma apgyvendinti ir prasmingai panaudoti. Mano paties šeimos istorinių namų neliko. Kai artimuosius ištrėmė į Sibirą, namus ir ūkį tiesiog nugyveno svetimi. Sugrįžę seneliai rado tik kieme stovintį kryžių, kurio, matyt, niekas neišdrįso išversti malkoms. Visa kita tebuvo suartas laukas. Tad išlikusių ar atkurtų istorinių vietų lankymas man yra tam tikras „prarasto laiko ieškojimas“. Tai priminimas, kad kai ką visgi įmanoma išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui.

Julijus: įdomus aspektas, kad kone visą XX amžių dvarų kultūra Lietuvoje buvo arba neigiama, arba tiesiog ignoruojama. Tarpukariu, Smetonos laikais, ji laikyta svetimos, lenkiškos kultūros apraiška, todėl buvo aukštinama liaudies savastis. Sovietmečiu ši tendencija tęsėsi: aristokratai ir „buržujai“ buvo demonizuojami, o estetikos etalonu laikyta paprastų žmonių buitis. Todėl šiandienis domėjimasis dvarų kultūra – tarsi atsigręžimas į tai, kas ilgą laiką buvo niekinama. Tačiau čia svarbus ne tik istorinis kontekstas, bet ir vietinė estetika: architektūros įsikomponavimas į lietuvišką kraštovaizdį ir unikali dvaro geografinė aplinka.

Greta: įdomu stebėti, kaip tuomečiai vakarietiškos architektūros etalonai lietuviškame kaime transformuojasi ir susmulkėja. Vietiniai dvarai dažnai yra nedideli, kompaktiški, jų proporcijos subtiliai sumažintos: jei matome kolonas, jos – visai smulkutės. Didingi rūmai mus traukia kur kas mažiau. Asmeniškai man įdomiausia yra pats architektūrinis sprendimas ir jo kaita: kokiomis aplinkybėmis pastatas iškilo, kokia buvo jo pirminė stilistika ir kaip ji keitėsi bėgant laikui. Ypač intriguoja perstatymai ir sprendimai, priimti atkuriant erdves, – kaip jie paveikė pastato charakterį? Ir, žinoma, neatsiejama dalis yra kartu išlikusi arba atkurta meno, baldų ir antikvaro kolekcija. Mums savotiškai įdomi ir ta „dvaro iliuzija“ – kai istorinės erdvės apstatomos kone atsitiktiniu antikvariniu mišiniu, skirtu pobūviams ar vestuvėms. Juokais tokias kolekcijas vadiname „dėvėtais baldais iš Vakarų Europos“. Tai taip pat intriguojantis reiškinys, atskleidžiantis dar vieną savitą daiktų kuratorystės sluoksnį.

Julijus: dvarelius lankome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vieni įsimintiniausių buvo Maltoje – būtent ten supratau, kad privatūs dvarai man yra daug įdomesni už daugelį muziejų. Juose jauti gyvybę: matai realiai gyvenamas erdves, į kurias laikinai įsileidžiami lankytojai, arba šeimininkus, kurie atvėrę tik dalį savo namų. Čia matai tikrą gyvenimą, o ne negyvą, užkonservuotą istorijos imitaciją. Smagu, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau privačių istorinių erdvių savininkų, kurie nutaria jas apgyvendinti ir įveiklinti. Be estetinio smalsumo, mums be galo įdomi ir pati istorija. Gretos šeima kilusi iš smulkiųjų bajorų – Lietuvos lenkų. O aš, nors kol kas neradau bajoriškos kilmės įrodymų, žinau, kad tam tikros mano šeimos atšakos – tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės – gyveno dvaruose. Jie nebuvo šeimininkai, bet užėmė aukštesnio rango pareigas: buvo ūkvedžiai, tarnautojai. Sklando ir tam tikrų „šeimos legendų“ apie nesantuokinius ryšius su žymiais dvarininkais, garsiomis pavardėmis. Kad ir kaip būtų, faktas tas, kad mano proseneliai gyveno dvaro erdvėse – nebūtinai pačiuose rūmuose, bet tame pačiame istoriniame lauke.

O ar yra kažkas, ką specifiškai kolekcionuojate?

Greta: su manimi į šiuos namus atėjo stiklas.

Julijus: stiklo čia būta ir anksčiau, tačiau laikiau jį nukištą į tamsius užkaborius, suslapstytą spintose. Galbūt pūstas stiklas nelabai derėjo prie neobarokinių baldų, o štai dabartiniame „smetoninių“ ir „mid-century“ baldų fone jis atrodo tiesiog puikiai.

O kurio daikto istorija norėtumėte pasidalyti?

Greta: labai įdomi šios spintelės-bariuko istorija. „Facebook“ tinkle pamatėme skelbimą, kad ruošiant butą remontui labai pigiai išparduodami baldai. Iš nuotraukų supratome – ten pilna „art deco“! Atskubėję radome įspūdingą, didžiulį butą Lazdynuose: neįtikėtini interjerai, išskirtiniai baldai. Griebėme šį bariuką, griebėme aiškiai autorinio darbo krėsliukus – tiek, kiek patys pajėgėme panešti. Apžiūrėję spintelę, neradome jokių serijinės gamybos ženklų. Jos medžiagiškumas (presuota medžio drožlių plokštė) lyg ir išduoda sovietmetį, tačiau forma, proporcijos ir medžio lukšto faneruotė – tikra „art deco“ fantazija. Tame bute viskas buvo apgalvota: į medžiu dekoruotą sieną išradingai integruota ikoniška „Kauno baldų“ indauja apvalintais kampais ir daugybė kitų savadarbių, meistriškų baldų.

Julijus: ėmėme viską, ką tik dar galėjome, nes, deja, buvome gal ketvirti ten apsilankę. Iš naujųjų buto savininkų sužinojome tik nuotrupas: bute gyveno architektas, kuris mirė sulaukęs 103 metų, vardo pavardės nežinome, bet viliamės, kad vieną dieną išsiaiškinsime to buto savininką ir baldų autorių.

Greta: tai akivaizdžiai buvo kažkieno aistros projektas. Mums pavyko įsigyti ir išsaugoti bent dalelę jo – šią spintelę- bariuką ir du fotelius, kurie dar laukia savo restauravimo valandos. Jie – itin impozantiški, neįprastų proporcijų. Žvelgiant į juos atrodo, lyg būtų sukurti tik ypač liaunoms „smetoninėms“ damoms atsisėsti. Nors spėjame, kad iš tiesų šie foteliai tiesiog buvo pritaikyti tilpti konkrečiame tipinės sovietinės statybos bute, jų vertė mums dėl to nė kiek nesumenksta. Priešingai – tai tik dar labiau intriguoja ir masina. Labai tikimės ilgainiui išnarplioti šių baldų autorystės ir atsiradimo paslaptį. Kas žino, galbūt būtent skaitytojai padės mums tai padaryti?