Kuriančiu amatininku save vadinančio Mantvydo Vlado Vilio kūrybinis kelias driekėsi Klaipėdoje, Brazilijoje, Vilniuje ir Švenčionėliuose. Šiandien jis vingiuoja tarp inžinerijos, etninės kultūros permąstymo, edukacijos ir kūrybos.

Kalbino: Justina Zubaitė-Bundzė

Nuotraukos: Anton Turkou

Įdomu tai, kad pirmieji „Dangaus sodų“ bandymai, technologiniai ir medžiaginiai eksperimentai pradėti pandemijos metais Viliui gyvenant Brazilijoje. Šioje šalyje lengvai prieinamas bambukas tapo pagrindine, nors ir netipine, geometrinių formų kons- travimo medžiaga, kurią nesunku panaudoti ne tik dekoratyvioms, tačiau ir konstrukcinėms reikmėms: „Man buvo įdomu, ar šiaudinių sodų segmentas galėtų tapti kėde, stalu, didesne instaliacija. Svarsčiau, kaip būtų galima išimti kai kuriuos segmentus ir kurti naujas formas.“ Pasak pašnekovo, labiausiai galvą pasukti reikėjo svarstant, kokia ga- lėtų būti didesnių objektų rišimo tarpinė jungtis – veriant tradicinius mažus sodus jų neprireikia, tačiau konstruojant didesnius tūrius tai tampa neišvengiama. Atradus tinkamas technologijas tarsi „atsivėrė Pandoros skrynia“.

Pašnekovas išsiduoda retai kada dirbantis tik su vienu projektu, kur kas dažniau – su keliais vienu metu. Pokalbio dieną pabaigęs regeneruojan- čios vietokūros programą Švenčionėlių karaliaus Mindaugo gimnazijoje, šiuo metu jis jau dirba su Latvijos šiuolaikinio šokio ir akrobatikos trupe „IevaKrish & Tuvumi“, kuriančia spektaklį „Species Shift er“, kurio premjera numatyta festivalyje „Baltų naktys“. Tai didelės apim- ties tarptautinis projektas, pareikalavęs ne tik žmogiškųjų, tačiau ir fi nansinių resursų – jį fi nansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Užupio menų inkubatorius, Rygos miesto savivaldybė, Latvijos kultūros kapitalo fondas. Vilys šiam spektakliui kuria sceninę erdvę – latviškų sodų (lat. puzurs) įkvėptą fraktalinę instaliaciją.

Menininkas Mantvydas Vladas Vilys savo studijoje Švenčionėliuose.

Prieš dvejus metus pakviestas architektės Guodos Barkauskaitės prisijungė prie kūrybingos Švenčionėlių bendruomenės „Miško uostas“, šiame mieste įsirengė dirbtuves ir įgyvendino ne vieną projektą. Vienas jų – „Švenčionių Kalėdos“ (2022), kurio metu šventinėmis instaliacijomis dekoruotas miestelio parkas. 2022–2024 metais pašnekovas įgyvendino įvairius projektus Šventaragio slėnyje Vilniuje („Šventaragio piramidė“), Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse („Sodo malūnėlis“), festivalyje „Burning Mountain“ Šveicarijoje („Drakonas“). Rumšiškėse kūrėjas išbandė kinetines formas, „instaliacijos stovėjo vandenyje lyg besisukantys malūnai“, o Šveicarijoje pristatė net dvidešimties metrų drakoną, kuris nelyg aitvaras judėjo ir sklandė vėjui pučiant. Tiesa, Vilys prasitaria, kad nors Švenčionėliai jį pakerėjo savo kurortine ramuma ir entuziastingų kūrėjų bendruomene, šiandien jam norisi daugiau iššūkių, kultūrinio bruzdesio, tad dirbtuves netrukus planuoja perkelti į Vilnių.

Kūrybinio įkvėpimo autorius semiasi tyrinėdamas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktas šiaudinių sodų rišimo tradicijas, jų konstrukcinius bei formų ypatumus. Kaip pastebi pašnekovas, jį domina galimybė sodų rišimo praktiką pritaikyti ne tik dekoratyvinėms arba istoriškai apeiginėms reikmėms, tačiau perkelti šios tradicijos elementus bei principus ir į šiuolaikinio dizaino, interjerų kūrimo praktikas. Tarp tęstinių veiklų – įvairiais formatais įgyvendinamas „Dangaus sodų“ projektas, kuriuo šiaudinių sodų tradiciją ir techniką jis pritaiko skirtingiems masteliams. Pasitelkę „Dangaus sodų konstruktorių“ besidomintys gali išbandyti modeliavimo ir prototipavimo pagrindus, kurti savo šiaudų sodus, kūrybiškai žaisti geometrinėmis formomis. Ši veikla dažnai tampa įtraukiančiomis edukacijomis, lavinančiomis erdvinį mąstymą, kūrybiškumą, supratimą apie tradicinės kultūros bei geometrijos sąsajas. „Dangaus sodų namais“ Vilys vadina kuriamus interjero objektus, baldus, šviestuvus, autorines konstrukcijas. Šiuos dizaino objektus jis jau pristatė parodose „Dūmų fabrike“ Vilniuje (2023), Švenčionėlių miesto bibliotekoje (2024), Rumšiškių kultūros centre (2024). Kūrėjas užsimena, kad parodose rodytus autorinius kūrinius planuoja pristatyti ir kaip produktus, kuriuos būtų galima įsigyti. O apie „Dangaus sodų instaliacijas“, didelio mastelio įvietintus kūrinius, Vilys mąsto ne kaip apie produktus, o veikiau – paslaugas, mat kiekviena jų savita savo fizine bei kultūrine aplinka, nagrinėjamomis temomis.

Menininkas Mantvydas Vladas Vilys savo studijoje Švenčionėliuose.

„Ryto rasa kėlė”, Mantvydas Vladas Vilys, 2024 Rumšiškės. Nuotrauka: Asta Sabonytė

Paklaustas, ar visados savo gyvenimą siejo su taikomaisiais menais, amatais bei etnokultūra, jis išsiduoda ilgai net negalvojęs apie tokį kelią. Iki devyniolikos metų profesionaliai grojęs klasikinę muziką fl eita, sykį scenoje sugrojo su draugais, vėliau jį pakvietusiais į kelionę po Europą ir susipažinti su tradicinių šokių ir „baltfolk“ kultūra. Nors augęs kūrybingoje dailininkės ir skulptoriaus, dailidės šeimoje, jis pripažįsta ilgai nepalietęs tėvo įrankių. Laikui bėgant susidomėjimas amatais, etnine kultūra augo, kartu su bičiuliais ir tėvu Klaipėdoje jie įkūrė kūrybines dirbtuves, o vėliau ir asociaciją „Amatininkų gildija Krikragaa“. Pastarasis žodis, pasirodo, yra žemaičių kilties, reiškiantis senieną, rakandą ir tarsi tapęs koncep- tualia autoriaus veiklos ašimi – nepailstančiu noru interpretuoti ir žaisti su etnokultūra.