Su architektu ir menininku Mantu Maziliausku susitikome jaukioje studijoje, įsikūrusioje Vilniaus Žvėryno rajone. Šioje erdvėje gimsta ne tik autoriniai tarpdisciplininiai darbai ir didelių viešųjų projektų idėjos – čia ilgus metus veikė jaunimo architektūros studija „Architektūra. Nuo pajautos iki rakto“, o pati vieta tapo Lietuvos prūsų bendruomenės namais. Su kūrėju pasikalbėjome apie prūsišką laisvę, kūrybines ambicijas ir šviesos pedagogiką.

Tekstas: Justina Zubaitė-Bundzė

Nuotraukos: Manto Maziliausko asm. archyvas

J. Z.–B.: papasakokite apie savo kelią iki šiandienių kūrybinių praktikų, kurios nebeišsitenka nei siaurose architektūros, nei apibrėžtose šiuolaikinio vaizduojamojo meno ribose. Vilniaus dailės akademijoje baigėte tapybos bakalauro ir magistro studijas, tuomet studijas tęsėte architektūros srityje. Dalį savo kūrinių vadinate „totemais“, „šventyklomis“, kitus – „archiskulptūrinėmis instaliacijomis“. Kaip surandate kūrybines formas?

M. M.: noriu į kūrybą žvelgti laisvai ir kaskart vis ką nors naujo pamatyti. Mano sumanymai gali pasirodyti kaip besipriešinantys apibrėžimams, tačiau taip nutinka ne dėl ideologinių sumetimų, tiesiog iš pajautos. Vieną kartą renkuosi piešti anglimi ant popieriaus, o kitą – pagaliu ant sniego ar pirštais ant veidrodinių vandenų. Toks buvimas „vėju“, „vėjiškumas“ man įdomiausias kūryboje – niekad nežinai, kaip pasikeis jo kryptis. Norėdamas jungti vaizduojamąjį ir architektūros meną, filosofiją, svarsčiau studijuoti ir doktorantūroje. Gyvenime taip ir keliauju – išsyk iš kelių pusių. Apie meną taip pat mąstau kaip apie medį iš daugybės šakų ir daugybės šaknų, taip ir randasi kažkoks bendras paveikslas, bendras erdvumas.

J. Z.–B.: daug kuriate viešosioms erdvėms – „Šviesos katedra“ (Kairėnų botanikos sodas, 2022 m.), ženklas „M“ (Molėtų centrinė aikštė, 2023 m.), „Pirmas Bakenas. Šviesiam pLaukimui“ (Kruizinių laivų terminalas Klaipėdoje, 2024 m.). Kaip randate meninius sprendimus konkrečioms – dydžiu, kultūrine, socialine ar gamtine aplinka, techninėmis galimybėmis – įvairioms vietoms?

M. M.: mėgstu dirbti tiek dialoge su visuomene, tiek vienas – tuomet dažniausiai renkuosi tapyti. Norisi, kad man rūpimos idėjos atsispindėtų ir viešosiose erdvėse. „Šviesos katedroje“ Kairėnuose materijos yra maždaug vienas procentas, o erdvės, dvasios – visi likę. Prisiminkime, kad sudeginus žmogų pelenų taip pat lieka apie pusantro procento. Nors paminėti kūriniai ir monumentalūs masteliu, iš tiesų yra efemeriški. Skirtingose kultūrose santykį su erdve ir masteliu, žmogaus santykį su daiktais geriausiai pažįstame stebėdami šventyklas ir jose sukurtus „dangus“ – Paryžiaus Dievo Motinos katedros skliautus, Stambulo Šv. Sofijos soboro kupolą ar Siksto koplyčios nutapytą dangų. Tai uždari konceptai. Daugiau nei keturis tūkstantmečius gyvavusioje prūsų kultūroje šventyklos neturėjo stogo, bet turėjo tikrą dangų. Priešų analuose randame nusistebėjimų – kaip taip nutinka, kad švenčių šiose atvirose šventyklose metu visados būna geras oras?

Romovės išsiskyrė ir savo struktūra – ąžuolu ir ugniakuru centre, erdvės formavimu pasitelkiant audeklus. Esu pastatęs turbūt apie dvidešimt šventyklų – kartais erdvę formuoju tik audeklais ir virvutėmis, kartais naudoju ir stulpus. Smiltynėje ant jūros kranto pastatytoje šventykloje beveik dvi savaites šventyklos „sienos“ nepailsdamos virpėjo ore, o kartu su atliekamomis sutartinėmis įvyko visiškas sinchronas. Metraščiuose rašyta: „Kaip mes galime laisvąjį beribį Dievą įvaryti į didelį tvartą?“

Instaliacija „Dūburio Šventykla“, Dūburio sala, 2016

Justina Zubaitė-Bundzė (J. Z.–B.): susitikti pasiūlėte „Prūsnamyje“. Papasakokite daugiau apie ryšį su prūsų kalba, kultūra, istorija.

Mantas Maziliauskas (M. M.): man prūsai – laisvės ir neįveikiamumo simbolis, o laisvė – kūrybos ir jos prasmės pamatas. Susidomėjimas šia kultūra kilo iš tėvų ir senelių, iš kasmetinių kelionių po Prūsijos žemes. Trys mano giminės šakos kilusios iš šiandien Rusijos okupuotos baltiškos Prūsijos teritorijos – Karaliaučiaus, Tilžės. Ši kultūra gyvavo mažiausiai keturis tūkstantmečius ir paliko įspūdingų kultūros pėdsakų: kalbą, piliakalnių, meno kūrinių bei gyvenimo filosofiją, nusakančią santykį su kaimynais ir dieviškumu. Kūrėjas paprastai mąsto ne tik apie materialųjį kūrinio pavidalą, bet ir apie amžinuosius dalykus – Prūsijos visuomenei tai buvo labai svarbu.

J. Z.–B.: kokios erdvinės formos būdingos šiai kultūrai?

M. M.: Piliakalniai. Baltiškų piliakalnių dabartinėje Lietuvoje galime suskaičiuoti apie tūkstantį, Latvijoje ir Prūsijoje – po pusę tūkstančio. Bet piliakalniai prūsų žemėse kelis kartus didesni nei Lietuvoje. Tai specifinis erdvės formavimo būdas, tokioje erdvėje savaip pamatai pasaulį – nuo aukšto kalno, plačiai. Nors jie naudoti gynybai, kitu metu tai buvo tiesiog pasaulio stebėjimo vietos – regyklos, kuriose mokytasi pažinti pasaulį, kaimynystę ar žvaigždes. Sutartines taip pat giedodavo ant kalno. Sembos pusiasalyje skaičiuojama apie tūkstantį šventviečių. Matthaeuso Praetoriaus raštuose „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ pasakojama, kad net iki XIII–XIV amžiaus žmonės iš Graikijos, Portugalijos vykdavo į šias šventvietes pasiklausyti pranašiškų žodžių. Visa tai – stiprus mano kūrybos variklis. Šiuo metu su Lietuvos prūsų bendruomene spaudai rengiame knygą prūsų kalba – tokio leidinio nebuvo jau 500 metų! Tai bus trikalbė pasakų knyga prūsų, šišioniškių ir lietuvių kalbomis, tad pradėsime nuo tikrai pasakiško akcento! Beje, verta prisiminti, kad pačios pirmosios knygos baltų kalba ir buvo būtent prūsiški katekizmai, pasirodę Karaliaučiuje 1545 metais.

Instaliacija „Vėjų kalnui“, Svencelė, 2023

Gabijos šventykla Smiltynėje, 2021

J. Z.–B.: erdviniuose kūriniuose dažniausiai naudojate minimalistinį medžiagų ir formų registrą: baltą audinį, medį, šviesą. Šiuos pasirinkimus turbūt taip pat lemia konkrečios istorinės, kultūrinės nuorodos?

M. M.: Saulutė sukuria likusį spalvyną. Svencelėje sukūriau 15 metrų aukščio ir 60 metrų ilgio „Vėjų kalną“ – iš pakavimo PP juostų sukurtas darbas pareikalavo labai daug tokio juvelyrinio darbo, prie jo dirbo dešimt žmonių. Kūrinys buvo itin paveikus savo garsu – kartą ten užsukęs naktį radau dešimtis nejudančių žmonių, sugulusių po kūriniu ir besiklausančių juostų šlamėjimo. Dabar kuriu apžvalgos bokštą Suomijoje, ant Ala-Juumajärvi ežero kranto uolos, vietoje, kur įspūdingai matosi Šiaurės pašvaistės. „Aurora Borealis Torni“ bokštas, sulig pušų viršūnėmis, bus pagamintas iš metalo konstrukcijų ir visiškai nesutvirtintų, nelyg ore kabančių kietmedžio pagaliukų, sukuriančių švelnų virpėjimą ir dunksėjimą.

J. Z.–B: ar vis dar dirbate ir „funkcinės“ architektūros srityje?

M. M.: taip, projektuoju sodybas gražiose gamtinėse aplinkose, namus šeimoms. Sukūrus vidinį sodą, suradus taškus, kur teka ir leidžiasi saulė, įvertinus, koks medžių aukštis – taip pat sukuriama savotiška instaliacija, ir man tai įdomu. Pradėjęs dirbti architektūros srityje, sau pasakiau, kad man architektūra visų pirma yra menas, noriu išlaikyti šį požiūrį.

J. Z.–B: kalbėdamas apie kūrybą nevengiate kalbėti apie sakralumą, visatiškumą. Darbams būdingos virsmo, saulės, dangaus figūros. Šiandien dauguma mūsų išbandome įvairias ramybės ir nusiraminimo praktikas: kvėpavimą ir dėmesingą įsisąmoninimą, įvairias terapijas. Ar apie tai mąstote nuo mažumės?

M. M.: man visados buvo svarbus ryšys su oru – kartais jį vadinu visų šventųjų globėju, šventu oru. Penkiolika metų šioje studijoje veikė architektūros mokyklėlė „Architektūra. Nuo pajautos iki rakto“. Rengdavome architektūrinius žygius, kieme konstruodavome, o studijoje kurdavome paketus, piešdavome. Daug kas priklausydavo ir nuo mokinių nuotaikos, nusiteikimo. Būdavo dienų, kai sakydavau: „Viskas, sėdame į autobusiuką ir varome į Kernavę, išsipūsime, palakstysime po piliakalnius.“ Kalbėdamas apie architektūros pedagogiką, neretai sakau, kad tikrasis švietimas – „saulės švietimas“. Architektūriniai matavimai, mano manymu, turėtų prasidėti nuo saulės, medžio ir žmogaus. Kai namas gerai suorientuotas pasaulio kryptimis – jis ne tik jaukus, šviesus, šiltas, nesupelijęs, tačiau ir leidžia mums skaidriau matyti. Lankantis Čikagoje šis miestas man pasirodė tarsi įspūdingas kultūrinis uolynas, tačiau jame puikiai matyti socialiniai kontrastai: pro langus butų, atsigręžusių į aklinus, saulės nepasiekiamus skersgatvius, tepamatysi šiukšlių konteinerius, žiurkes, meškėnus bei slampinėtojus. Tokie būstai, žinoma, yra gerokai pigesni už tuos, iš kurių žvelgiama į saulės nušviestą Mičigano ežerą. Visa tai – taip pat apie saulės matmenį.

Kitas matmuo – medžio. Medis visgi yra didžiulė gyvybė, suteikianti mums globą ir jaukumą, o paukščiams, voverėms ir žalčiams – prieglobstį. Jis lydi mus nuo pradžios iki pabaigos, padėdamas išdrožti ir lopšį, ir grabelį. Šią svarbą suprato tiek prūsai, tiek lietuviai, tad medžius labai saugojo. O trečiasis matmuo – žmogus: durų aukštis, lovų ilgis... Juk viskas kuriama ne bet kam, o būtent žmogui.

J. Z.–B.: prisiminiau jūsų parodas-vyksmus „Mokykla“ VVJ meno galerijoje Vilniuje ir Lietuvos švietimo muziejuje Kaune. Parodos primena jūsų autorinę kunstkamerą, jose gausu darbų, kūrinių ir radinių. Man smalsu, ar galvojote apie žiūrovą ir tai, kiek jam lengva ar sunku supinti kūrinius ir objektus į bendrą pasakojimą?

M. M.: man buvo svarbus bendras nuotaikos kūrimas, mąsčiau apie jas kaip interjerų kūrimą. Konkretūs kūriniai šioje erdvėje tapo bendru kūriniu, kurį kūriau iš rastų statybinių medžiagų, garsų, praviro lango ir pavienių kūrinių. Parodą „Āustras Dwarris“ (liet. Aušros vartai) galerijoje „(AV17)“ Vilniuje nusprendžiau įrengti galerijos rūsyje su lašu šviesos. Joje pristačiau beveik vien tik baltus darbus – tapybą, objektus. Įžengus į erdvę pirmiausia atrodydavo, kad joje visiškai tamsu, tačiau pabuvus kelias minutes akis prisitaikydavo ir vaizdas imdavo ryškėti. Tai man pasirodė įdomu ir fizikine prasme – balta spalva po lūžio tampa spalvota.

J. Z.–B.: norėčiau pasmalsauti apie technologinius sprendimus jūsų kūryboje. Esate užsiminęs apie „saulės technologijas“ – lazerius, saulės baterijas, hologramas. Ar technologiniai pasirinkimai jums svarbūs idėjiškai, ar tiesiog kaip konstrukciniai elementai?

M. M.: Susidraugavau su technologijomis šviesos srityje, nes jos man leidžia „piešti“ erdvėje. LED „Neon Flex“ juostų ritės siekia ir 50 metrų, kartais kūriniams jų sunaudoju ir 10, ir net 30. Viduramžiais katedros buvo tamsesnės, tokios pusiau pilys, vėliau, gotikos laikotarpiu, jau pradėjo siekti šviesos. Paryžiaus Šventoji koplyčia (Sainte-Chapelle) – ištisi vitražai ir visiškai minimalios konstrukcijos. Mano kūrinys „Šviesos katedra“ – nuosekli tąsa šios architektūrinės raidos ir būtent technologijos man leido tai sukurti.

J. Z.–B.: architektūrinėje praktikoje nemaža dalis sumanymų taip ir nebūna įgyvendinti. Ar daug jūsų projektų nugula popieriuje ir kuriuos iš savųjų vis dėlto labiausiai norėtumėte pamatyti įgyvendintus?

M. M.: daug! Klaipėdos miesto kvietimu parengiau pasiūlymą Klaipėdos pilies atstatymui. Pagalvojau atkurti istorinį planą ir siluetą, savotišką istorijos rentgeną, tačiau supratau, kad anksčiau ten veikusio kalėjimo atstatyti aš nenoriu – taigi pasiūliau jiems iš konstrukcinio plieno (korteno) pastatyti daugiasluoksnę šviesos pilį, kuri neturėtų sienų, tačiau jos konstrukcijos leistų lankytojams vaikščioti visuose aukštuose. Vidiniame kieme galėtų vykti spektakliai, koncertai, poezijos skaitymai, būtų įrengtos lauko klasės vaikams studijuoti istoriją, muziką, dailę. Dalis erdvių galėtų būti įrengtos kaip balto stiklo kapsulės – biurai, vonios kambariai. Man buvo svarbu pagalvoti apie tai, kaip istorija galėtų būti atveriama.

Pilies atkūrimas, be abejo, yra gana netikėtas ir intriguojantis kūrybinis iššūkis. Su kuriais istoriniais ar šiuolaikiniais menininkais jaučiate pasaulėvaizdinį ar estetinį bendrumą? Galbūt tai – Markas Rothko, Agnes Martin, Eva Hesse, Jamesas Turrellas?

M. M.: Taip, ir nepamirškime Kazės Zimblytės! Patinka man ir Anselmas Kieferis, ir Gerhardas Richteris. Architektas Kengo Kuma nuostabiai liečia medį.

Atminties diskas Stasiui Povilaičiui atminti. Palanga, 2017