„Dabar audžiu klavišą“, – pasitikusi savo studijoje sako Morta Jonynaitė. „Klavišą?“ – klausiu beveik nenustebusi, nes menininkės kūryboje motyvai tapo tikėtais netikėtumais. Morta rodo, kiek užtrunka „aprengti“ stakles audimo procesui. Tuo metu galvoju apie jos jautrumą ir juoką, kuriuos kaip ataudus ir metmetis menininkė sukryžiuoja konceptualioje savo kūryboje, grodama archajiško amato staklėmis.

Kalbino: Jogintė Bučinskaitė

Nuotraukos: Donata Šiaudvytytė

Studijos pastate-akvariume

Pasakodama apie savo šaknis ir agresyvių santvarkų paliestus gyvenimus, menininkė telefone rodo giminės medį. Plačiose jo šakose – daug menininkų ir kūrėjų. Tarp jų – tėtis Ignas Jonynas, kino ir teatro režisierius. Paklausta, ar meniška giminė turėjo įtakos kūrybinio kelio pasirinkimui, Morta sako neįsivaizdavusi, kad gali būti kitaip. „Nors baigiau Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kur man labai blogai sekėsi dailė, nuo vaikystės lankiau dailės būrelį, pirmoje klasėje grojau violončele, šokau, ilgą laiką užsiėmiau juvelyrika, galvojau, kad būsiu drabužių dizainerė, kas beveik sugrįžo, tik kitu formatu.“ Po mokyklos menininkė išvyko į Islandiją, o ieškodama, kur norėtų studijuoti, sužinojo apie Gerrito Rietveldo akademiją Olandijoje. Sudomino unikalia švietimo metodologija ir kad visi atrenkami studentai čia maksimaliai skirtingi.

„Rietveldas buvo architektas, sukūręs pastatą- akvariumą – atvirą pasauliui ir ten besimokantiems. Erdvės ten gali pasikeisti perstumdant sienas. Viskas tam, kad skatintų kūrybiškumą ir dalijimąsi, išmestų iš komforto zonos. Nors prieš tai mokiausi akademinio piešimo, ten jis niekam nebuvo įdomus, buvo įdomu, kaip tu galvoji. Po pradinio pirmų metų kurso esi skatinamas pasirinkti profilį, mąstymo kryptį, o dėstytojai šioje kelionėje tave lydi. Kadangi norėjau tyrinėti pasaulį per paviršių, pasirinkau tekstilę. Man tiko lėtas jos tempas ir darbo specifika, ten gavau pradmenis, o toliau gilinausi pati.“

Menininkė Morta Jonynaitė savo studijoje

Senelių įkvėpimas ir bolero kaip Dua Lipa

„Iš vienos pusės bus fortepijonas, iš kitos – Ravelio „Bolero“ saulėlydis. Įsivaizduoju, kad kabės kaip vartai“, – apie naują kūrinį pasakoja Morta ir priduria, kad būsima paroda bus apie nesusikalbėjimą. „Kūrinius pradėjau kurti galvodama apie santykius su seneliais. Mano senelis Julius Andrejevas buvo kompozitorius, net jo antkapis Antakalnio kapinėse – klavišas. Kartą pajutau baimę, kad nepažįstu jo, prisimenu tik tai, kaip jis eina kurti ir rūkyti.“ Menininkė prisipažįsta, kad per vėlai išdrįso artimiau susipažinti ir suprato, jog jo gyvenimas buvo laikotarpio knyga. „Dabar bandau nuausti garsą ir galvoju, kaip būtų įdomu su juo jį patirti. Keista minčių eiga, nes ši austa gama groja primityvų bolero, kurį kažkada lankydama šiuolaikinio šokio kolektyvą turėjau šokti. Tada apie bolero mums pasakojo kaip apie saulės pakilimą į zenitą ir nusileidimą. Toks kiekvienam suprantamas klasikinis kūrinys, kaip kokia Dua Lipa šiandien“, – originaliomis analogijomis dalijasi menininkė.

Kol kalbamės, menininkės audimo staklėse švyti minėta saulė zenite – kol kas dažytų ataudų apskritimas. Ta pati saulė keliauja per istorijas. Morta prisimena močiutę Aldoną ir jos pasididžiavimą išmokyti penkis anūkus skaityti iš elementoriaus „Saulutė“. „Neseniai pavarčiusi tą knygą sužinojau, kad skaitymo šviesa į gyvenimą atėjo su sovietiniu švinu, todėl nuaudžiau „pavyzdingas“ ir „invazines“ raides, o seneliui Julijonui – šaukštą su šakute, kurių nuo vaikystės bijo, nes karo metais vokiečiai vertė jais valgyti.“ Motyvai, kuriuos menininkė kantriai įaudžia į savo darbus, – nepaprastai kasdieniški, atkeliaujantys iš atidaus stebėjimo ir klausymosi. Juos stebėdama ir klausydama istorijų, junti ilgo rankų darbo sukurtą pasaulį, rūpestį dėl socialinio ir žmogiškojo teisingumo. Tai – retas šiuolaikinio meno efektas.

Menininkė Morta Jonynaitė savo studijoje

Menininkės Mortos Jonynaitės studijoje

Lietuviška tapatybė, švediškos staklės ir tarptautinė audimo kalba

Naujamiesčio rajone esančioje studijoje menininkė kasdien audžia po mažiausiai šešias valandas. Tai daro su naujomis Švedijoje įsigytomis staklėmis. „Gavau jas atskiromis dalimis, turėjau susirinkti kaip IKEA baldą. „Verpėjų“ rezidencijoje Kabelių kaime (Varėnos rajone) galėjau pasimatuoti ir dzūkiškas, bet jos man buvo per mažos, juk anksčiau stakles gamindavo pagal žmogų, gal Aukštaitijoje būtų kitaip“, – juokiasi. Šalia didžiųjų menininkė rodo pirmąsias mažesnes stakles, kurias rado skelbimų portale ir įsigijo iš moters Kaišiadorių rajone. Jai jas padovanojo Lietuvos ambasada Švedijoje, kad nuaustų Lietuvos himną, o šiandien čia įsitaisęs jau Mortos audžiamas „sol“.

Kalbai pasisukus apie lietuviškumą, paveldą ir folklorą, kuriame menininkė taip pat ieško motyvų, klausiu, kiek jai aktualu gilintis į audimo amato tradicijas, jas tęsti ir dekonstruoti. Čia Morta prisimena kūrinį „Nedžiūstantys rankšluosčiai“, dedikuotą tos pačios lyties asmenų porai, kuri pagal Lietuvos įstatymus negali įregistruoti savo bendro gyvenimo. Ausdama daug galvojo apie tekstilę kaip svarbų jaunamartės kraičio dalį, šio ritualo sakralumą. Kita vertus, kiek ir kokias įtampas kuria nacionalumas, tradicijų savinimasis. „Minėtus rankšluosčius audžiau iš švediško šaltinio. Audimo raštai buvo tokie universalūs, kad nesame čia niekuo išskirtiniai, tai yra tiesiog ta pati tarptautinė programavimo kalba“, – sako Morta ir priduria, kad ruošdamasi naujai parodai, kurią sugalvojo pavadinti „Žemė kalbina dangų“, mąstė apie lietuvišką tapatybę. Kodėl žiūrime iš apačios į viršų, kodėl iš paskutinių pagonių išsilukštenę šiuolaikiniai žmonės tik gamtoje geba rasti bendrą kalbą?

„Ar kalbi apie tai, kad susitikę miške pradedame sveikintis?“ – įsiterpiu. Menininkė sako, kad ir apie tai, ir apie intymų susispietimą aplink laužus, apie gebėjimą nesusipykti paplūdimyje gulint 20 centimetrų atstumu. „Užkoduoju margučiais, raižiniais, siuvinėjimais ir žodžiu atkeliavusią gamtos kalbą į jausmaženklius iš praeities, tikėdamasi, kad mums pavyks sugyventi dabartyje, – sako Morta. – Papildau ją, kaip įdomiai ir kontroversiškai, mano galva, tekstilės siūlas jungia praeitį su dabartimi: nuo prabangių gobelenų rūmų menėse iki vis dar gajos pragmatiškos sovietinės tradicijos kilimus kabinti ant sienų, kad būtų šilčiau, kartais ir savotiškai gražiau. Vis dėlto archajiškiausios ištakos, ko gero, siekia laikus, kai išmokę regzti, megzti ir vyti bandėme susikonstruoti drabužį kaip antrą odą, pirmiausia padedančią nesušalti.“ „Apie žmogaus bandymą gyventi iš naujo, saugesniame pasaulyje, yra ir taip pavadintas mano kūrinys – „Antra oda“. Olivia Laing sako, kad menininkai, kuriems būtina kurti, neturi odos, vietoje jos jie turi žaizdas. Atpažįstu save šioje hiperjautrioje būsenoje. Esu smalsi, daug sugeriu, bet tik neseniai išmokau atsiremti į kūrybą ir rasti ten komfortą. Turiu ir ragučių, tamsios energijos, kuri lygiai taip pat kaip ir šviesa čia įpinama“, – atvirauja Morta, o aš pratęsiu, jog audžiant klavišus tam, kad skambėtų bolero, neišvengiamai reikalingi juodi ir balti klavišai

Gėdą žnaibantis skorpionas

Menininkė atsineša vieną iš kūrinių, kuris netrukus bus eksponuojamas MO muziejaus parodoje. Išridenus gana didelį ritinį į mus abi savo žnyplėmis nusitaiko ten išaustas skorpionas. „Čia – gėda. Skorpionas yra toks gyvis, kuris išlenda, kai jauti gėdą, ir pradeda tave žnaibyti“, – aiškina kūrinio reikšmę. Negaliu atsistebėti, kiek lengvumo, intelektinio gylio ir šmaikštumo įausta į Mortos darbus. Jų priešistorė – žmogiška, nesuveržta sofistikuotų teorijų, ir jau kartojuosi, bet reta šiuolaikinio meno lauke. „Supratau, kad dėl šių ypatybių kūryba ir veikia, žmonės šalia jos jaučiasi savi. Dažnai ir pati negirdžiu stipriai sudėtingomis koncepcijomis paremtų kūrinių“, – sako menininkė ir tęsia, kad jai kūryba neretai tampa terapija, ypač kai ilgai ir kantriai dirba galvodama apie savo ir kitų problemas. Mortos parodytas kūrinys apie gėdą išsirutulioja į platesnę diskusiją apie tai, kodėl menininkai dažniau siekia pasirodyti intelektualūs, rimti ir konceptualūs, nei turintys jausmų. Lyg skorpionas savo kūryba žnaibanti menininkė klausia, kodėl gėdijamės paprastumo.

„Dažnai pastebiu, kad daugiau klausimų kyla menotyrininkams, jie linkę komplikuoti kur kas paprastesnes idėjas, taikyti teorijas ir šiuolaikinį interpretavimą žvelgdami į istorinius kūrinius. Manau, kad kur kas svarbiau atsiverti taktiliškumui, matomam medžiagiškumui, galbūt būtent ten ir slepiasi prasmė“, – sako Morta, pati besijaučianti labiau skulptorė negu tekstilininkė. „Galvoju erdviškai, rengiu erdvę, mąstau apie kūnus. Siūlų susipynimas man yra kaip sprendimas, ateinantis iš vidaus. Jau daug kartų sakiau, kad audžiu iš bambos, kad kaip virkštelė mane tempia jausmas, ta kryptimi ieškau objektų ir kūnų, į kuriuos galiu atsiremti.“

Tekstilės banga ir nuoširdumo alkis

Provokuoju menininkę komentaru apie šiandien parodose ypač išpopuliarėjusią tekstilę. Viena vertus, kaip prasmingą taikomojo meno sugrąžinimą į vizualiojo meno kanoną, kita vertus – madingą ir neretai vienkartinę raišką. Ar svarbu, kad kūryba nebūtų suprasta kaip šiandieninės bangos rezultatas? „Kai studijavau Olandijoje, ši banga pradėjo kilti ir, tiesą pasakius, palengvino paaiškinimus, kodėl dirbu su tekstile, nes žmonės matė mano darbus skirtinguose kontekstuose. Su tuo pačiu kūriniu galiu rasti vietos ir tradicinėse, ir labai konceptualiose parodose“, – pasakoja Morta ir priduria, kad matė daug atvejų, kai prie audimo prisiliečiama ir labai greit numetama į šalį, supratus, ką tai reiškia, kiek tam reikia laiko. „Aš prie to prieinu visai iš kitos pusės. Man tai – iškrova ir priklausomybė. Čia reikia disciplinos. Su kūriniu leisdama ilgą laiką turiu erdvę ir prabangą mąstyti, klausau įvairių laidų, įsivaizduoju kitus būsimus darbus. Jaučiu, kad tai lemia labai skirtingą rezultatą, kūrinys raibuliuoja toliau nei atsiritusi mados banga.“

Menininkė galvoja, kad į šį suaktyvėjimą galima žiūrėti pozityviai. Nepaisant vienkartinių praktikų, tai prisideda prie tekstilės kaip amato ir meno reikšmės suvokimo, skirtingų skaitymo būdų, neuždarant jos dekoratyviame ir utilitariame, dažnai dizainui taikomame režime. Pritariu – tekstile galima tapyti, tekstilę galima skaptuoti, ja tverti pasaulius ir formuoti skirtingo šiurkštumo bei švelnumo erdves. Šiuose pasauliuose šaudyklė ir jautrumas yra vieninteliai ginklai. Morta papildo, kad kūryboje ir gyvenime dar ypač svarbus nuoširdumas. „Kai tik jį pajuntu, prisisiurbiu kaip magnetas, noriu atverti tą žmogų ir save, kažkaip susijungti.“ Nuskamba kone taip pat, kaip atsakymas į pokalbio pradžioje užduotą klausimą, be ko nevyktų audimas? „Be siūlių susikryžiavimo. Tą kryžių turi saugoti visą laiką“, – patikina menininkė

Menininkė Morta Jonynaitė savo studijoje