2012 metų sausį, kai speigas ir pusnys temdė vaizdą, Indrė Bulavaitė-Andrejevė ir Viktoras Andrejevas atvyko apžiūrėti sklypo prie Minijos upės skardžių ir įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio. Šiandien čia stovi sodyba „Sauseriai. Įkvėpti gamtos“, kurioje tradicinė Žemaitijos architektūra paslėpta netikėtame betono ir nendrių derinyje.

Nuotraukos: Norbert Tukaj

Tekstas: Elena Paleckytė

Architektas: Do Architects

Architektas Vadimas Babijus pasakoja: „Gamtinė aplinka šiame projekte labai svarbi. Dar prieš pradėdami projektuoti vertinome, kokie yra sklypo pliusai, niuansai, kaip krinta šviesa, kur yra šešėlis, kur kokie medžiai auga, kaip kyla ir leidžiasi charakteringas reljefas.“ Regioniniame parke statomi pastatai turėjo būti dvišlaičiai, smulkaus mastelio, priminti sodybą. Pastatų išdėliojimo sklype „principas yra padiktuotas Salantų regiono sodybų užstatymo tradicijų, tačiau pastatų pozicijos yra parinktos pagal lokalius aspektus, konkrečios sklypo vietos niuansus – „gaudant“ reljefo aukštį, šviesą / tamsą, saulės poziciją“, – priduria architektas.

Moderni ir tradicinė architektūra, betonas ir nendrės sodyboje

Natūralios medžiagos, betonas ir nendrės, sudaro derinį, architekto Vadimo Babijaus apibūdintą kaip netikėtą, modernų ir šiuolaikišką.

Vitrininės durys sodyboje, natūrali šviesa interjere

Sodybos interjeras su natūraliomis medžiagomis

„Neskubėdami žvalgėmės 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Vėliau, neradę tinkamo varianto, išplėtėme spindulį iki 100 km. Galiausiai paieškos apėmė visą Lietuvą.“ Indrė ir Viktoras buvo išsikėlę aiškius kriterijus: didelis, bent 10 hektarų ploto sklypas, įdomus reljefas ar vietovė, natūralus vandens telkinys šalia, pakankamas susisiekimas. Pora aiškiai žinojo ir tai, ko nenori: „Norėjome didelės erdvės be kaimynų tvoros šalia, be elektros linijų virš galvos, be dirbtinių inksto formos tvenkinių su taisyklingai išrikiuotais akmenimis.“ Po ilgų paieškų internete jie atsitiktinai pamatė, kaip patys sako, Lietuvos Šveicariją – Minijos ichtiologinį draustinį – su didžiuliais 35–40 m skardžiais, miškais, rėvomis ir ąžuolais.

Vitrininės įėjimo durys užtikrina dienos šviesos patekimą į vidų. Toks sprendimas leidžia sukoncentruoti žvilgsnį į supančią gamtą.

Sodybos interjeras, kuriame tradicinės medžiagos derinamos su moderniomis formomis, atspindinčiomis ilgaamžiškumo ir natūralumo principus.

Vitrininiai sodybos stiklai atveria plačius vaizdus į įdomų vietos reljefą.

Sodyba gamtoje, moderni architektūra Lietuvoje

Pirtis, kurią architektai ir savininkai dėl jos mastelio ir santykio su mišku pravardžiuoja „chapelle“, prancūziškai koplytėle.

Vitrininiai langai su vaizdu į Minijos upės reljefą

Pirtis vadinama chapelle, moderni sodybos architektūra

Buvimas gamtoje, sodybos filosofijos šerdis, kurią Indrė ir Viktoras siekė įprasminti kiekviename architektūriniame sprendime.

Salantų regioninio parko reglamentai reikalavo naudoti natūralias medžiagas, tačiau Indrė ir Viktoras dar prieš kreipdamiesi į architektus žinojo, kad nenaudos jokio plastiko