1941 metais Bortkūnų šeima buvo ištremta į Sibirą, o jų žemė prie Neries – atimta. Prieš du dešimtmečius architektas Rolandas Bortkūnas su žmona Neringa sugrįžo į šią protėvių žemę ir pastatė namą, tiksliai atkartojantį XVIII–XIX amžiaus lietuviško dvarelio proporcijas.

Nuotraukos: Aistė Rakauskaitė

Tekstas: Daiva Ausėnaitė

„Mes jau sirgome etnoarchitektūros liga, todėl norėjome pastatyti tokį namą, kuris reprezentuotų šią mūsų idėją ir gyvenimo filosofiją. Architektė, istorikė Dalia Puodžiūkienė suteikė mums įvairių lietuviškų dvarų apmatavimų medžiagą, kurią savo laiku rengė architektūros studentai. Pasirinkome vieną labiausiai mums tinkantį kaip prototipą. Tai buvo Džiuginėnų dvaras. Taip pradėjome statyti mūsų vadinamąjį didįjį namą“, – pasakoja Rolandas.

Sodyba prie upės, atkurta pagal tradicinio dvaro išplanavimą

Rolando Bortkūno šeimos sodyba prie upės, atstatyta pagal tradicinio dvaro išplanavimą – prototipu tapo Džiuginėnų dvaras.

Architektas Rolandas Bortkūnas prie medinio dvarelio

Medinės kolonos ir langai, tradicinė dvaro architektūra

„Visuomet mėgome būti gamtoje, kaime, todėl buvome įsigiję sodybą Utenos rajone. Tačiau sužinoję, kad turime erdvę, kurią teisėtai galėsime vadinti savo tėvonija, ilgai nesvarstėme. Mano senelis Mykolas Bortkūnas iš savo dėdės, Kajetono Staniūno, gavo dovanų 70 ha žemės ir 30 ha miško. Kajetonas gyveno ir dirbo JAV, buvo turtingas žmogus. Taip mano senelis Mykolas gavo puikią starto poziciją. 1931 metais jis tapo Gegužinės girininku. Tais metais gimė mano tėtis, vėliau antras, trečias sūnus, dukra. Tačiau aukso amžius Senojoje Gegužinėje truko tik nuo 1931 iki 1941 metų. O jau 1941-aisiais girininkas Mykolas, dvarininkas Žižnevskis ir baronas Korfas su savo šeimomis ištremiami į Sibirą. Iki šių dienų neišliko nė vieno statinio iš buvusių dvarininkų laikotarpio“, – pasakoja Rolandas.

Architektas Rolandas Bortkūnas – etnoarchitektūros krypties puoselėtojas, prieš du dešimtmečius sugrįžęs į savo protėvių žemę prie Neries.

Paradinėje namo dalyje matomos medinės kolonos ir didesni langai – dvaruose įprastas architektūrinis sprendimas, išlaikytas atkuriant sodybą.

Žiemos sodas – erdvė, tapusi neatsiejama „didžiojo namo“ dalimi, kai Rolandas Bortkūnas su šeima atkūrė sodybą pagal Džiuginėnų dvaro prototipą.

Rolandas Bortkūnas dvaro virtuvėje – erdvėje, kurioje istorinis pastato charakteris derinamas su kasdienio gyvenimo funkcionalumu.

Jis sako, kad naujajame jų statinyje yra išlaikyta 80–90 procentų dvaro suplanavimo. Dalis dvaro patalpų šiuo metu neaktualios (vaistų ar tarnaičių kambariukai), jos nebuvo įrengtos, tačiau atsirado katilinės ir vonios kambariai. „Vizualiai tai yra XVIII–XIX amžiaus nedidelis lietuviškas medinis dvarelis. Bet, atidžiau pradėjus žiūrėti, matyti, kad name