Vilniuje ir Porte gyvenanti menininkė Eglė Norkutė savo kūryboje jungia tapybą, keramiką, mozaiką ir skulptūrinius elementus, kurdama vizualinę kalbą, kurioje susitinka istorinių vaizdinių fragmentai, dekoratyvumas ir šiuolaikinė estetika. Portugalijoje atradusi azulecho tradiciją, ji ją transformuoja į savitą, tapybišką kūrybos būdą, kuriame svarbus ne tik vaizdas, bet ir medžiagiškumas, paviršius bei kūrinio santykis su erdve.

Kalbino: Justė Jonutytė

Nuotraukos: Augustinas Žukovas

Portugalijoje plytelės nėra tik dekoras – jos tampa architektūros, istorijos ir kasdienybės dalimi. Kaip santykis su portugališka azulecho tradicija paveikė tavo pačios kūrybą? O gal ši kūrybinė linija prasidėjo dar Lietuvoje ?

Mano santykis su keramika prasidėjo nuo mažens – mano mama yra keramikė, tad visus pradmenis išmokau iš jos. Tačiau mintis įtraukti keramiką į savo kūrybą atėjo jau atvykus į Portugaliją, kai mane stipriai paveikė vietinis meno kontekstas ir azulecho tradicija. Tam tikra prasme net ironiška, kad taip stipriai šia medija susidomėjau būtent nutolusi nuo namų, kur turėjau visas keramikai reikalingas galimybes. Porte teko pačiai susikurti sąlygas ir pradėti nuo nulio.

Tapyba glazūromis ant plytelių, žinoma, primena portugališko azulecho tradiciją, tačiau technika, kurią naudoju, yra gerokai artimesnė mano tapybos aliejumi būdui. Glazūroms ir poglazūriniams dažams purkšti naudoju aerografą, todėl spalviniai santykiai ir patys motyvai yra labiau būdingi mano tapybinei kalbai nei tradiciniam azulecho menui. Mane labiausiai domina ne tiek tradicijos kartojimas, kiek galimybė perimti jos medžiagiškumą, paviršiaus logiką, o tada visa tai transformuoti į savo vizualinę kalbą.

Tavo darbuose juntama įtampa tarp istorinių nuorodų ir šiuolaikinės estetikos. Dažnai kalbama apie senųjų meistrų įtaką tavo kūrybai. Kas tave labiausiai domina meno istorijoje ir kaip šias įtakas transformuoji į savą vizualinę kalbą?

Istorinių kūrinių motyvai mano darbuose dažniausiai pasirodo fragmentiškai, per medžiagos pakeitimą, tarsi koliažo principu įterpti į jiems nebūdingą aplinką, todėl tarp jų kilmės ir naujo konteksto atsiranda tam tikra trintis. Man atrodo, kad mane traukia ne tik patys istoriniai vaizdiniai, bet ir mintis, jog žmonės, gyvenę viduramžiais ar baroko epochoje, galbūt jautėsi daug panašiau į mus, nei esame linkę įsivaizduoti. Kartais galvoju, ar mano cituojamų kūrinių autorius kankino tas pats nerimas, geismai, baimės ar kasdieniai rūpesčiai, kurie pažįstami ir man. Galbūt būtent todėl jų motyvai ir problematikos taip natūraliai sugrįžta mano darbuose šiuolaikiniame kontekste. Man įdomu pasiskolinti jų kalbą: simbolius, motyvus, nuorodas, ir per juos kalbėti apie labai kasdieniškus, kartais net banalius savo pačios gyvenimo dalykus. Tam tikra prasme tai yra ir mano problemų „iškėlimas“, ir kartu istorinių vaizdinių „nuleidimas“ į žmogiškesnį, artimesnį lygmenį. Man patinka mintis, kad kalbame skirtingomis vizualinėmis kalbomis, bet iš esmės vis tiek esame tie patys žmonės.

Kartu svarbu ir tai, kad čia naudoju apropriaciją kaip kūrybinę strategiją. Mane domina klausimai, kaip veikia autorystė, unikalumas, kiek vaizdinė kalba gali būti „nuosava“, kai visi nuolat kalbame per jau egzistuojančius simbolius, motyvus ir formas. Pastaraisiais metais šiuolaikiniame mene labai sustiprėjo gręžimasis į viduramžių, renesanso ar baroko vaizdiniją, ir tai nėra atsitiktina. Tai matau kaip mūsų kartos, kaip šiuolaikinių menininkų, atsaką į be galo greitą, intensyvų ir varginantį vaizdų srautą, kuris mus nuolat pasiekia per internetą. Grįžimas prie istorinių vaizdų man atrodo kaip bandymas sulėtinti žvilgsnį, vėl susitelkti į vaizdo tankį, simbolį, medžiagiškumą ir prasmės sluoksnius.

Keramika yra itin fiziška, lėta ir nenuspėjama medija. Kas tave joje vis dar stebina? Ar turi mėgstamiausią kūrybos proceso etapą – lipdymą, glazūravimą, degimą? Kaip išmokai priimti medžiagos nenuspėjamumą? Ar nesėkmės dirbant su keramika kartais tampa naujų idėjų pradžia?

Tapant ant keraminių plytelių, viena unikaliausių proceso dalių yra tai, kad prieš degimą glazūrų spalvos visiškai nesutampa su galutiniu rezultatu. Mėlyna gali atrodyti purpurinė, raudona – pilka, ir taip toliau. Dėl to visoms glazūroms turiu būti pasidariusi testines plyteles, kurios tampa tam tikru orientyru. Pati tapyba tada vyksta tarsi vaizduotėje: ant paviršiaus matau vienas spalvas, o mintyse jau konstruoju kitą, po degimo atsirasiančią jų versiją. Tai labai savitas tapybos būdas, nes tenka dirbti ne tik su tuo, kas yra prieš akis, bet ir su tuo, ką reikia numatyti. Tuomet – kita labai įdomi dalis – paveikslas, sudarytas iš daugybės plytelių, keliauja į krosnį, tad iš esmės yra išardomas, o kiekviena plytelė atskirai dedama į savo vietą. Išdegta daugiau nei tūkstančio laipsnių karštyje, ši dėlionė vėliau vėl surenkama, ir tik tada paaiškėja tikrasis paveikslo vaizdas. Korektūra šiame etape iš principo nebeįmanoma – tai galutinis rezultatas.

Kalbant apie nesėkmes, keramikoje jos beveik neišvengiamos: labai dažnai kas nors neišeina taip, kaip planavai, ir ilgainiui tenka išmokti su tuo susitaikyti. Ši medija išmoko neprisirišti prie absoliučios kontrolės. Glazūros taip pat turi savas chemines reakcijas, jos veikia viena kitą, ir tai dažniausiai paaiškėja dar testinių plytelių stadijoje. Kartais būtent tokie netikėti glazūrų sąveikos rezultatai tampa savotiškais mano atradimais, kuriuos vėliau jau sąmoningai perkeliu į kūrinius.

Menininkė Eglė Norkutė savo studijoje. Nuotrauka: Daniela Alves

Egle, šiandien gyveni ir kuri Porte – mieste, kuriame keramika ir azulecho plytelių tradicija yra neatsiejama miesto tapatybės dalis. Kaip atsidūrei Portugalijoje ir kuo Portas tave patraukė kaip kūrėją?

Portas į mano gyvenimą atėjo, kai baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje rinkausi vietą „Erasmus“ praktikai. Taip atsidūriau menininkų rezidencijoje pačiame Porto centre. Keli mėnesiai ten, būnant visiškai panirus į miesto meno sceną ir kasdienybę, man labai aiškiai parodė, kad čia norėčiau pasilikti ilgesniam laikui. Nuo tada jau daugiau nei ketverius metus gyvenu judėdama tarp Vilniaus ir Porto.

Portas mane patraukė savo grožiu, tačiau tas grožis atsiskleidžia per kontrastus. Tai miestas, kuriame daug ornamentikos, vizualinio pertekliaus, bet kartu ir daug grubumo, nusidėvėjimo. Tas susidūrimas tarp puošnumo ir irimo man atrodo labai paveikus. Kartu Portas žavi savo gyvenimo ritmu: gyvenimas ten maloniai lėtas, stiprus bendruomeniškumo jausmas, o vasaros prie vandenyno – nuostabios. Kartu miestas turi ir tam tikro liūdesio. Žiemos ten labai lietingos ir niūrios, todėl pastaruosius kelerius metus rudens ir žiemos mėnesiais leidžiu menininkų rezidencijose, kur galiu dar šiek tiek pratęsti vasaros pojūtį. Pastarąsias žiemas praleidau rezidencijose Buenos Airėse ir Meksiko mieste.

Tavo kūryboje susijungia tapyba, keramika, mozaika ir skulptūriniai elementai. Kada supratai, kad vienos medijos tau nebeužtenka? Kaip formavosi ši tarpdisciplininė kūrybos kalba?

Man skirtingos medijos reikalingos ne dėl įvairovės kaip tokios, o todėl, kad kiekviena į kūrinį įneša vis kitą logiką. Forminė drobė leidžia išjudinti patį paveikslo formatą, mozaika įveda fragmentaciją ir surinkimo logiką, o keramika suteikia vaizdui svorio, paviršiaus kietumo ir istorinės įtampos tarp tapybos, amato ir dekoro. Man artimas eklektiškumas, sudėtingumas, kartais net tam tikra painiava, sluoksnių klojimas: tiek tekstūrų, tiek medijų, tiek prasmių lygmeniu. Kuo platesnis kūrybos laukas ir kuo daugiau skirtingų sluoksnių jame atsiranda, tuo jis man atrodo gyvesnis. Visos šios medijos mano praktikoje atsiranda ne dirbtinai, o tarsi susikolekcionuoja per patirtis, vietas ir įtakas. Pavyzdžiui, mozaika mano kūryboje atsirado reziduojant Buenos Airėse, o tapyba glazūromis – Portugalijoje. Tad tiek mano kūriniuose, tiek pačios kūrybos raidoje atsispindi savotiškas patirčių kolekcionavimas.

Menininkė Eglė Norkutė savo studijoje. Nuotrauka: Daniela Alves

„Finders keepers”, Eglė Norkutė, 2026.

Pastaraisiais metais keramika išgyvena stiprų sugrįžimą šiuolaikiniame mene, nors kartu vis dar dažnai siejama su amatu ir „taikomojo meno“ kategorija. Kaip manai, kodėl ši medija šiandien vėl tapo tokia aktuali ir kur, tavo požiūriu, yra riba tarp šiuolaikinio meno ir amato? Ar keramika vis dar nepelnytai vertinama kitaip nei kitos šiuolaikinio meno formos?

Man atrodo, keramika šiandien taip stipriai sugrįžta todėl, kad ji leidžia iš naujo permąstyti ribas, kurios ilgą laiką mene atrodė labai aiškios: tarp meno ir amato, tarp vaizdo ir objekto, tarp dekoro ir vadinamojo „rimtojo“ meno. Keramika vis dar atsineša istoriškai susiklosčiusį antraeilės medijos statusą: ji dažnai buvo siejama su buitimi, ornamentu, taikomumu, o ne su centrine meno istorijos linija. Būtent todėl šiandien ji tampa tokia įdomi: dirbdama su keramika neišvengiamai paliečiu vertės, statuso ir hierarchijų klausimus.

Kartu tai labai sudėtinga, lėta ir kūniška medija. Ji priešinasi greitam vaizdų vartojimui, skaitmeniniam lengvabūdiškumui, tam nuolatiniam vaizdų srautui, kuriame gyvename. Man atrodo, kad daug menininkų šiandien kaip tik ir ieško tokio santykio su medžiaga – labiau apčiuopiamo, fiziško, nenuspėjamo. Keramika leidžia galvoti ne tik apie formą, bet ir apie paviršių, laiką, trapumą, transformaciją.

Tavo naujausiuose darbuose keraminės mozaikos tarsi atsiskiria nuo sienos ir tampa savarankiškais objektais erdvėje. Kaip gimsta šios instaliacinės idėjos? Ar tau svarbus kūrinio santykis su architektūra?

Man tapyba vis tiek išlieka tapyba, ar ji atsiranda ant drobės, ar ant plytelių. Plytelė nėra savaime įpareigota būti sienos dalimi ar monumentaliosios dailės forma vien dėl to, kad ši medija tradiciškai siejasi su architektūra. Man svarbu, kad kūriniai galėtų keliauti, keisti kontekstus, patys rasti savo vietą ir savus namus. Todėl nesu prisirišusi prie minties, kad darbas, sukurtas ant plytelių, būtinai turi likti įvietintas ar funkcionuoti tik kaip architektūrinis elementas.

Parodų instaliacinės idėjos dažniausiai gimsta būtent iš šio noro išlaisvinti kūrinį iš sienos logikos. Kai keraminė mozaika atsiskiria nuo paviršiaus ir tampa savarankišku objektu erdvėje, ji pradeda veikti kitaip – tampa kūniškesnė, pažeidžiamesnė, teatrališkesnė. Parodose man labai svarbi ekspozicijų architektūra, instaliacinė logika, nuotaika ir atmosfera, kuriama aplink kūrinius. Vienas įdomiausių sprendimų, kuriuos išbandžiau pastaraisiais metais, buvo parodoje „Yearn“ Porte (2025), kur monumentalūs keraminiai darbai buvo pakabinti nuo lubų beveik nematomais lynais, o už jų krito lengvos, pusiau permatomos užuolaidos. Man buvo įdomu sukurti situaciją, kurioje sunkus, šaltas, blizgus paviršius pakimba ore minkštoje, beveik efemeriškoje aplinkoje. Taip kūrinys tarsi išplėšiamas iš jam įprastos monumentalumo logikos ir perkeliamas į kitą, trapesnę, labiau teatrališką būseną.

Kita vertus, šiuo metu rengiuosi pirmajam didelio mastelio, įvietintam keraminiam muralui Vilniuje, projektui „Kuriu Vilnių“. Tai bus mano pirmas kūrinys viešojoje erdvėje senamiestyje ir, tikriausiai, didžiausias darbas, kokį esu iki šiol sukūrusi: daugiau nei tūkstantis plytelių ir daugiau nei aštuonių metrų aukštis. Tad, nors man svarbu, kad plytelė nebūtų savaime uždaroma vien į monumentalumo ar architektūrinės funkcijos logiką, man taip pat labai įdomu sąmoningai į tą teritoriją įžengti ir pažiūrėti, kas nutinka, kai mano vaizdinė kalba susiduria su tikra miesto architektūra ir ilgalaikiu viešumu.

Tavo kūryboje juntamas dekoratyvumas, tačiau kartu ir tam tikras teatrališkumas bei vidinė įtampa. Kaip gimsta tavo vizualiniai motyvai ir kompozicijos? Ar pradedi nuo eskizo, medžiagos, o gal nuotaikos?

Mano kūrybos metodas neturi griežtai apibrėžtos formos, rodos, kiekvienas kūrinys ateina vis kitu keliu. Kartais idėja šauna į galvą klausantis dainos žodžių, kartais negaliu pamiršti ko nors, ką pamatau keliaudama, o kartais kibirkštis sužimba iš asmeninio pokalbio, žiūrint filmą ar tiesiog iš tam tikros nuotaikos. Dėl to vizualiniai motyvai ir kompozicijos gimsta ne iš vieno aiškaus šaltinio, o iš įvairių sluoksnių, kurie pamažu susikloja vienas ant kito.

Niekada nesidarau labai detalių eskizų. Dažniausiai viskas prasideda nuo užrašų ir mažų scheminių piešinukų, o vėliau studijos siena pamažu pasidengia daugybe atspausdintų vaizdų, kuriuos naudoju paveikslui konstruoti. Kartais nusifotografuoju pradėtą kūrinį ir, prieš tapydama toliau, kurį laiką sprendžiu jį skaitmeniniu būdu, eskizuodama tiesiai ant jo nuotraukos ekrane. Man svarbu palikti vietos tam, kad darbas keistųsi procese, todėl kompozicija dažnai išsigrynina jau dirbant, o ne būna iki galo nuspręsta iš anksto.

Gyvenimas Porte turbūt turi savą ritmą, šviesą, spalvas. Kiek miestas ir jo atmosfera veikia tavo kasdienę kūrybą? Ar matai skirtumą tarp Lietuvos ir Portugalijos šiuolaikinio meno scenų?

Portas mane labai veikia savo medžiagiškumu, architektūra ir nenugludintu charakteriu – tai miestas, kuris man atrodo labai tikras. Jame daug grožio, grubumo, nusidėvėjimo, drėgmės, ornamentikos. Portugalijos kultūrinis laukas mano kūrybą labai praturtino – į ją atėjo azulecho tradicija, keramika, nauji motyvai, o kartu ir stipresnis santykis su paviršiumi, ornamentu bei dekoratyvumu. Tapyboje atsirado Portugalijai būdingų motyvų, kurie man pačiai iš pradžių buvo nauji ir svetimi, bet kartu jie atskleidžia ir tai, kad tam tikra prasme pati vis dar jaučiuosi svetima vietiniame kontekste.

Porto meno scena man atrodo kolektyviškesnė ir socialesnė nei Vilniuje. Porte daug menininkų dirba bendrose studijose, jų kontekste organizuoja parodas, renginius ir festivalius, o pati scena atrodo glaudžiau susijusi su aktyvizmu ir politine laikysena. Portugalijoje taip pat jaučiu daugiau atvirumo mišrioms praktikoms, bendruomenės įtraukimo iniciatyvoms ir „artist-run“ iniciatyvoms. Kita vertus, abiejuose kontekstuose jauniausia menininkų karta gana aiškiai seka tomis pačiomis tendencijomis, nes neišvengiamai visi vartojame labai panašias globaliai cirkuliuojančias įtakas.

Kokie tavo artimiausi planai? Ar šiuo metu dirbi prie naujų parodų, projektų, ar ketini su savo kūryba grįžti į Lietuvą (parodose)?

Pastaruosius dvejus metus nuosekliai rengiu po dvi personalines parodas per metus: vieną Porte, kitą – Vilniuje. Taip pat nuolat dalyvauju grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, todėl kūrybine prasme nesijaučiu išvykusi iš Lietuvos. Šią vasarą mano darbai bus pristatyti parodoje „Baltic New Painting“ Estijoje, taip pat artėja dalyvavimas meno mugėje Rygoje ir grupinės parodos Kopenhagoje. Nuolat dirbu prie naujų kūrinių ir jau dabar planuoju jų pristatymą Lietuvoje būsimoje personalinėje parodoje Vilniuje 2027 metais.

Vienas svarbiausių artimiausių planų yra didelio keraminio muralo projektas Vilniuje, vystomas programos „Kuriu Vilnių“ kontekste. Šis projektas man labai svarbus, nes žymės naują etapą mano praktikoje: tiek mastelio, tiek santykio su architektūra ir viešąja erdve prasme. Tai bus iki šiol didžiausias mano kūrinys ir kartu galimybė mano tapybinę bei keraminę kalbą perkelti į miesto kontekstą.

Taip pat šiuo metu Porte vystau savo studiją, kuri pamažu tampa ne tik mano darbo vieta, bet ir galerine bei projektų erdve. Man būtų labai įdomu ateityje į šią erdvę kviesti ir Vilniaus menininkus, parodyti jų kūrybą Porte ir taip megzti glaudesnį ryšį tarp dviejų man svarbių kontekstų.

Menininkė Eglė Norkutė savo studijoje. Nuotrauka: Daniela Alves