Agnė Juodvalkytė – Berlyne kurianti tapytoja ir tekstilės menininkė, savo praktiką grindžianti medžiagiškumu ir lėtu, intuityviu darbu. Rankos ir paviršiaus kontaktas, spalvos ir audinio sąveika, sluoksnių atmintis formuoja jos plastinę kalbą. Grįžimai į Vilnių ir buvimas Lietuvos gamtoje – sąmoninga perdegimo prevencijos praktika: kaita tarp dviejų ritmų atgaivina žvilgsnį ir natūraliai įveda discipliną, kuri atsiskleidžia jau dešimtmetį puoselėjamoje studijoje Kreuzbergo rajone Berlyne. Iš šios perspektyvos – tarp miesto intensyvumo ir peizažo tylos – kyla mūsų pokalbis.

Kalbino: Justė Jonutytė

Nuotraukos: Philippe Gerlach

Tavo kūrinių pavadinimai dažnai poetiški. Man ypač įsiminė šiemet tapytas „Heavy Words“ (liet. sunkūs žodžiai). Šiuose pavadinimuose neretai atsispindi gamtos elementai ar spalvos, matomi ir pačiuose kūriniuose. Ar paprastai pavadinimą sugalvoji jau užbaigusi kūrinį, o gal pavadinimo vizija gimsta dar prieš pradedant kurti?

Kūriniai ateina be vardų. Kiekvienas pavadinimas – tartum apibrėžimas, kurio neretai vengiu, nors yra daug darbų serijų, susijusių su stipriais išgyvenimais ir pokyčiais, tokių kaip „Papryka“, „Lopšinė“ ar „Anska“. Pavadinimai atkeliauja su stipriomis asociacijomis ir atsineša savo istorijas, todėl dažnai renkuosi abstrakčias sąsajas su laiku, vyksmu, erdvėmis ar paviršiais. Spalva kartais padiktuoja savus vardus, tačiau stengiuosi vengti apibendrinti kūrinius.

Berlynas yra vienas svarbiausių miestų šiuolaikiniam menui pasaulyje. Kaip nusprendei persikelti į Berlyną? Ar turi mėgstamų meno erdvių, galerijų ar renginių, kurie tave įkvepia?

Į Berlyną atvykau 2010 metais, baigusi VDA tapybos studijas. Su dar keliais menininkais susiradome mažą studiją rytiniame rajone – žiemą joje buvo labai šalta, vasarą be proto karšta. Dažnai likdavome ten dirbti per visą naktį, nes dviračiu minti iki namų tekdavo beveik valandą. Persikrausčiusi tapybos studiją dalijausi su grafičio meno kūrėjais. Susipažinau ir dirbau su Maria Theresa Alves ir Jimmie Durhamo, mačiau jų kasdienybę, studijos veiklą, įstabius namus ir paties J. Durhamo dirbtuvę Schöneberg rajone. Tuomet, matyt, ir aplankė pirma mintis, kad noriu turėti savo erdvę kūrybai. Prieš dešimtmetį susiradau studiją Kreuzberg rajone, kur įsikūriau ir ten tapau iki šiol. Vėliau ėmiau vis dažniau grįžti Vilniun, nes dėl labai skirtingų priežasčių traukė abu miestai.

Neseniai labai nustebino afroamerikiečių menininkės Beverly Buchanan paroda „Haus am Waldsee“. Laukiu netrukus atidaromos Setho Price’o asmeninės parodos „Isabella Bortolozzi“ galerijoje. Visada labai laukiami žurnalo „Spike“ rengiami pokalbiai ir susitikimai, taip pat „Silent Green“ koncertai ir parodos. Mano studijos kaimynystėje veikia Wolfgango Tillmanso galerija „Between Bridges“ – ten neretai pamatau mano praktikai artimų projektų.

Kaip kinta Tavo darbo ritmas ir įkvėpimas keičiant aplinką – nuo lėtos lietuviškos gamtos apsupties iki Berlyno didmiesčio energijos?

Galbūt būdama viename mieste ilsiuosi nuo kito ir, atvirkščiai – taip tarsi bandau užsiauginti atsparumą perdegimui, kuris toks būdingas šiandieniame lėkime. Myliu abu šiuos miestus, bet be didelių dvejonių galėčiau vėl persikelti arčiau gamtos. Kartais Vilniuje praleidžiu daugiau laiko nei Berlyne – ryšys su abiem nuolat kinta. Mėgstu nuolatinę kaitą, galimybę būti ir ten, ir ten. Berlynas turi kitą ritmą, čia daugiau laiko praleidžiu įsitraukusi į studijos kūrybinius procesus. Vilnius – mano namai, ten turiu draugų, ritmą, tam tikrą, gal ramesnį buvimą.

Menininkė Agnė Juodvalkytė

Agne, kaip į tavo gyvenimą atėjo menas? Kuo tave patraukė tapybos ir tekstilės medijos, kurios pastaruoju metu dominuoja tavo kūryboje? Kodėl pasirinkai būtent šias išraiškos priemones?

Su tapyba esu nuo Justino Vienožinskio dailės mokyklos pradžios. Ten mokiausi pas J. Vaitekūną, V. Paukštę, V. Aničą, V. Dubauską, o vėliau nusprendžiau stoti ir į Vilniaus dailės akademiją (VDA), tapybos specialybę. Visgi stipriausi prisiminimai atkeliauja iš laiko gamtoje: J. Vienožinskio dailės mokyklos vasaros praktikų ir tiesiog nesibaigiančio buvimo su spalva. Vis dar prisimenu pirmąjį aliejiniais dažais nutapytą peizažą „Onuškio dangus“ ir nuolatines keliones į Kuršių neriją. Šiandien, gyvendama ir kurdama Berlyne ir Vilniuje, idėjų semiuosi iš to paties peizažo, eskizų ir užrašų.

Kuo tave patraukė tapybos ir tekstilės medijos, kurios pastaruoju metu dominuoja tavo kūryboje? Kodėl pasirinkai būtent šias išraiškos priemones?

Medžiagiškumas man itin svarbus tiek tapyboje, tiek tekstilėje – turbūt todėl prie šių medijų ir apsistojau. Medžiaga yra neatsiejama nuo judesio ir istorijos, kurią ji atsineša. Prisimenu, kai rinkausi popierių savo pirmajai publikacijai „Anska“, praleidau dienas liesdama skirtingo popieriaus paviršius. Taip pat didelę reikšmę turi santykis: rankos ir drobės paviršiaus, popierius ir linijos, spalvos ir medžiagos. Tapyba atkuria ryšį tarp matomo ir nematomo, išsakomo ir neišsakomo.

„Y”, Agnė Juodvalkytė, 2021.

Menininkės Agnės Juodvalkytės studijoje.

Esi minėjusi, kad Tavo kūrybinis procesas – lėtas ir intuityvus, o be kasdienio darbo studijoje jautiesi pasimetusi. Kaip atrodo Tavo diena studijoje? Ar iš anksto suplanuoji kūrinio eigą, ar leidi intuicijai ir pačiai medžiagai diktuoti formą?

Mano kūrybinis procesas yra labai intuityvus ir lėtas. Dirbdama prie didelio formato drobės ar tekstilės instaliacijos leidžiu sau dvejoti ir išjausti daugelį dalykų. Motinystė atėmė kasdienį spontaniškumą, o mainais sukurta struktūra leido man tapti produktyvesnei ir aiškiau suprasti savo projektų ribas, pasverti viską šiek tiek racionaliau. Studija suteikia ir struktūros, ir laisvės. Daug kūrinių šiandien turi suplanuotą eigą, retai lieka laiko spontaniškiems sprendimams, tačiau intuicija vis tiek būtina – be jos kurti nepavyksta.

Kaip motinystė pakeitė tavo požiūrį į kūrybą ir kasdienę darbo rutiną? Ar atradai naujų temų ar darbo metodų savo kūryboje?

Pamažu atrandu savo ritmą tarp buvimo studijoje ir motinystės. Upės gimimas man atvėrė daug skirtingų durų. Ji atsinešė įspūdingą energiją. Tai naujas etapas ir kūryboje – nejučia daugiau naudoju tekstilę, plonas, membraną primenančias medžiagas tiek tapyboje, tiek instaliacijose. Dukros gimimas sutapo su senelės mirtimi ir mano knygos „Anska“ atsiradimu. Motinystė suteikė kitą mano pačios sluoksnį – kūryboje tai nuostabu. Nors ir nebeliko tiek daug vietos spontaniškumui ir nuoboduliui, tylai, kurią tikrai labai mėgstu, vis tiek, dienai pasibaigus, viskas randa savo aiškias ribas ir vietą.

Nėštumo, persileidimo, gimdymo, pogimdyminio laikotarpio, vaiko auginimo patirtys transformavo mano meno praktiką labiau, nei galėjau įsivaizduoti. Mano studija tapo sąmoningu prieglobsčiu, todėl pasikeitė ir mano santykis su darbu. Dabar studijon einu su „konkrečia užduotimi“ ir tik tam tikru laiku.

Kaip apibūdintum savo santykį su menu plačiąja prasme? Kokią žinutę ar patirtį sieki perteikti žiūrovui savo kūriniais, kokius klausimus jais keli? Kas tau šiuo metu atrodo aktualiausia ir įdomiausia menine prasme?

Mane visada žavėjo meno galimybė suteikti saugią erdvę kalbėti jautriomis temomis. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vis dar kuriu. Noras tapyti neatsiejamas nuo poreikio artikuliuoti ir suprasti pasaulį aplink save. Gimus Upei ėmiau intensyviau užsiimti vaikų dirbtuvėmis („Instagram“ @painting_workshops), kur kviečiu tėvus ir vaikus kurti kartu, patiems gaminti spalvas. Meno edukaciją jau išbandžiau Nidos meno kolonijoje, Klaipėdoje, Vilniuje. Tikiuosi, kad tai pamažu įgaus aiškesnį pavidalą.

Pastaruoju metu tavo kūrybos dažnai matėme ir Lietuvoje – surengei asmeninę parodą „Drifts“ galerijoje, taip pat tavo darbai eksponuoti grupinėse parodose MO muziejuje ir Radvilų rūmų muziejuje. Kokie tavo planai ateinantiems metams? Ar jau numatytos naujos parodos ar projektai Lietuvoje arba užsienyje?

Labai džiaugiausi Monikos Kalinauskaitės kuruota paroda Radvilų rūmuose ir žinia, kad LNDM įsigijo mano tekstilės ir tapybos darbų. Tai man didelis pripažinimas. Kitąmet noriu susitelkti į asmenines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Keletas jų jau suplanuota, o kiti projektai gal niekada ir nesubręs. Visada taip nutinka. Šiuo metu rengiu tekstilės instaliaciją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykstančiam Knygos meno festivaliui, kur tarp daugelio menininkų darbų bus ir mano knyga „Anska“.

Galiausiai, kokį patarimą duotum jaunam menininkui, tik pradedančiam savo kelią? Kas, Tavo manymu, svarbiausia ieškant savo unikalaus balso kūryboje?

Manau, svarbiausia asmeninė patirtis ir intuicija. Taip pat nebūti sau pernelyg griežtam ir nesustoti. Asmeninė plastinė kalba ateina savaime, jei tik žinai, ko nori. Niekada sąmoningai nekūriau savo „plastinės sistemos“, ji susiformavo savaime, stebint tai, kas jau padaryta ir kas vyksta, daug dirbant ir eksperimentuojant.