Prieš ketvirtį amžiaus Alvydas ir Milda Knyzeliai įsigijo apleistą, mechaninėmis dirbtuvėmis paverstą Užvenčio dvaro vandens malūną Kelmės rajone – tą patį pastatą, kurį savo laiškuose 1887–1898 metais minėjo čia gyvenusi rašytoja Šatrijos Ragana, įkvėpta parašyti romaną „Sename dvare“.

Nuotraukos: Lukas Mykolaitis, Šarūnė Zurba, šeimos asm. archyvas

Tekstas: Daiva Ausėnaitė

„Pamažu, gramdant purvą, tinką ir per daugybę metų susikaupusį sluoksnį, pradėjo ryškėti tikrasis pastato kūnas. Atsivėrė akmeninės sienos, senosios arkos, medinės sijos, durų angos. Malūno mechanizmų nebebuvo likę, tačiau jų atmintis šiandien įamžinta freskoje ant vienos sienų – tarsi nebylus priminimas, kad vietos istorija neišnyksta, net kai dingsta jos daiktiniai pavidalai. Malūnas buvo tvarkomas lėtai. Ne siekiant sterilios restauracijos, o bandant išgirsti, ko pati vieta prašo. Ir šiandien tai juntama: viduje tebėra šioks toks neapibrėžtumas, kurį retai palieka šiuolaikiniai interjerai. Šviesa slysta grubiu akmens paviršiumi, medinės sijos saugo laiko patamsėjimus, o storose sienose tvyro vėsa net karštą vasaros dieną. Atrodo, kad pastatas ne atnaujintas, o pažadintas“, – tęsia Milda.

Užvenčio dvaro vandens malūnas, paveldo objekto restauravimas

Užvenčio dvaro vandens malūnas, statytas 1870 metais – tamsių plytų pastatas, kuris, pasak Mildos, atrodo taip, tarsi būtų čia stovėjęs visada.

„Mūsų šeima pirmą kartą čia atėjo tuomet, kai malūnas jau buvo beveik praradęs savo veidą. Po ilgų metų, kai jame veikė mechaninės dirbtuvės, pastatas buvo apleistas, pavargęs, pilnas sluoksnių, slepiančių jo tikrąjį veidą. Tačiau būtent tada ir atsirado tas sunkiai paaiškinamas jausmas, kurį mes šiandien vadiname pirmuoju impulsu, – ypatingas vietos pojūtis. Įsigyti malūną buvo ne racionalus sprendimas. Greičiau vidinis atpažinimas“, – pasakoja mama Milda.

Dukra Justina, kuri kartu su tėvais ir broliu Milvydu užaugo malūne ir šiandien tebesijaučia neatsiejama nuo jo kasdienybės.

Įvažiavimas į restauruotą malūną Kelmės rajone

Malūno įvažiavimas, vedantis į pastatą, kuriame paskutinis dvaro savininkas Jonas Smilgevičius kadaise įrengė turbiną, gaminusią elektrą dvarui ir miesteliui.

Knyzelių šeima, kuri prieš ketvirtį amžiaus apleistą malūną pamatė kitomis akimis.

Ventos upelis, tekantis pro malūną taip pat, kaip tekėjo prieš šimtus metų – vieta, kurioje upė trumpam išplatėja ir sulėtina savo tėkmę.

Malūno interjeras su atvertomis akmens sienomis

Malūno interjeras, kuriame grubus akmens paviršius, medinės sijos ir storos sienos sąmoningai paliktos neapdailintos – šviesa čia slysta taip, kad pastatas atrodo ne atnaujintas, o pažadintas.

Nors iš išorės malūnas atrodo tarsi sustingęs laike, jo viduje šiandien telpa kur kas daugiau, nei bet kada telpė šiame pastate anksčiau. Erdvė, kurioje anksčiau buvo malami miltai, dabar tampa vieta, kur susirenka svečiai, menininkai ir vietiniai...