Užsisakykite į paštomatą visoje Lietuvoje
Siuntimas LP EXPRESS paštomatais nemokamas
INTERJERAI
Tyli rezidencija
miesto centre
Vilniuje, visai šalia Lukiškių aikštės, yra nedidelis trikampio formos kvartalas. Tai – Kražių, dar žinoma kaip Lukiškių arba Montvilos, kolonija. Juozapas Montvila (1850–1911) – lenkų kilmės visuomenininkas, žemės banko direktorius bei filantropas, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pradėjęs vystyti sublokuotų kotedžų, kitaip vadinamų kolonijomis, statybos koncepciją Lietuvoje. Nors Vilniuje yra dar kelios šio mecenato kurtos kolonijos – Aguonų, Rasų, Pohuliankos (Jovaro) ir Piromonto – būtent Kražių yra įspūdingiausia ir labiausiai pastebima mieste, todėl dažnai ir yra vadinama tiesiog Montvilos kolonija.
Nuotraukos: Jevgenija Žukova-Černova
Tekstas: Elena Paleckytė
Kražių kvartalą sudaro 22 skirtingi moderno (secesijos) architektūros sublokuoti namai. Kartais sakoma, kad būnant šioje kolonijoje galima pasijusti tarsi užsienyje. Ir išties – šis projektas primena angliškų kotedžų stilių. J. Montvila norėjo sukurti Vilniuje miestui naujo tipo gyvenamąją aplinką: vientisai projektuojamą bei statomą uždarą kotedžų bendriją su vidiniu sodu. Vienas prie kito prigludę namai skiriasi langų formomis, balkonais ir fasadų puošyba, tačiau jie neatrodo kaip atskiri elementai, kartu kuria vientisą darną. Išgyvenęs net du Pasaulinius karus, kvartalas iki šių dienų išlieka vienu įdomiausių gyvenamojo būsto pavyzdžių Vilniuje, jo architektūra kelia smalsumą ir praėjus daugiau nei šimtui metų. Vienas iš čia stovinčių namų, raudonų plytų fasadu atsigręžęs į Lukiškių aikštę, 2019 metais patraukė ir verslininkės Ingos Malinauskienės dėmesį.
Daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis raudonų plytų namas Kražių kolonijoje stovi greta judrios Vilniaus gatvės.
Kražių kolonija yra paskutinė iš J. Montvilos iniciatyva statytų kvartalų, baigta statyti jau po jo mirties, 1911–1913 metais. Tuščioje vietoje greta Lukiškių aikštės buvo suformuotas kvartalas su suskirstytais sklypais, kuriuos įsigijo šio visuomenininko įsteigta Miesto valdybos Butų įrengimo draugija. 1911 m. draugija surengė namų projektų parodą ir pradėjo statybos darbus. Projektų autoriai greičiausiai buvo Augustas Kleinas ir Vaclovas Michnevičius, projektus galėjo pateikti ir Vladislovas Stipulkovskis, su A. Kleinu dirbęs viename biure.
Verandos restauravimas pareikalavo ieškoti sprendimų pagal išlikusius istorinius fragmentus. Senųjų plytelių buvo likę vos keli pavyzdžiai, todėl jie buvo siunčiami į Vokietiją, kad pagal originalą būtų pagamintos trūkstamos plytelės. Kartu restauruoti ir verandos langai, atkuriant dar vieną daugiau nei šimtmečio senumo rezidencijos dalį.
Restauruojant Kražių kolonijos rezidenciją atkurtas pagrindinis įėjimas, padedantis sugrąžinti pastatui istorinį vientisumą ir pirminį charakterį.
Valgomasis išsaugo reprezentacinę istorinės rezidencijos funkciją. Iš čia patenkama į verandą ir vidinį kiemą, kuriame atsiskleidžia kita namo gyvenimo pusė, atskirta nuo judrios miesto gatvės.
Pagrindinėje svetainėje atkurti istoriniai lubų lipdiniai ir sienų polichromija. Originalių spalvų bei ornamentų fragmentai tapo svarbiais orientyrais atkuriant daugiau nei šimtmečio senumo interjerą.
Verandoje įkurdintas senas malūnas, kurį Inga Malinauskienė atrado viename iš antikvarinių daiktų turgų Prancūzijoje
Pusrūsio erdvėje įrengta virtuvė, atsižvelgiant į istorinį rezidencijos planavimą, kai maisto gamyba buvo atskirta nuo reprezentacinių valgymo ir svečių priėmimo erdvių.
Pagalvojus apie Kražių kolonijos pastatus, daugumai prieš akis iškyla būtent šis raudonų plytų apdailos namas. Kvartalo dokumentuose šis pastatas vadinamas antruoju namu. I. Malinauskienė pasakoja, kad vos pastebėjusi, kad namas parduodamas, juo iš karto susidomėjo: „atkreipiau dėmesį – juk mieste visur nuolatiniai pokyčiai, o čia, prie Lukiškių, laikas tarsi sustojęs. Paieškojau informacijos internete, paskambinau išsiaiškinti, ar tikrai parduodama. Iškart pasakiau, kad galiu atvykti namo apžiūrėti jau kitą rytą.“ Įžengusi į vidų Inga suprato, kad šis namas turi be galo daug potencialo, nors tuomet jis atrodė visai kitaip nei šiandien. Patalpose jau maždaug aštuonerius metus niekas nebuvo gyvenęs, tik pusrūsis mažiau apleistas, nes ten dar neseniai veikė grožio salonas, pro nesandarų stogą skverbėsi vanduo, įlinkusioje verandoje šeimininkavo balandžiai, o pats namas jau mažai kuo priminė kadaise buvusią rezidenciją.
Pusrūsyje atidengti plytų mūro skliauteliai ant metalinių sijų tapo atspirties tašku kuriant vyrų kambarį. Egzotiniu medžiu dengta erdvė išsiskiria sodriais tonais ryte ir vakare.
Pastato tvarkymo darbai užtruko maždaug šešerius metus. „Žmonės iš verslo pasaulio man sakė, kad tokio namo taip atidžiai tvarkyti neapsimoka, bet man svarbiausia buvo išliekamoji vertė. Galėjau viską padaryti daug paprasčiau ir pigiau, kaip kai kuriuose kaimyniniuose pastatuose – tiesiog nudažyti, sutvarkyti paviršutiniškai, – bet pasirinkau kitą kelią.“ Iš pradžių daug ką galima buvo daryti tik teoriškai: išsivalyti nuo šiukšlių, įsigilinti. Tada imtasi vertingų detalių – jos vežamos į saugojimo vietą, derinamasi su restauratoriais. Palengva prasidėjo konstrukcijų – perdangų, sienų, stogo – tvarkymas...
Tęsinį skaitykite Veranda ID No.8 numeryje
Daugiau vaizdų ir detalių atraskite spausdintoje arba skaitmeninėje leidinio versijoje
periodinis leidinys leidžiamas keturis kartus per metus apie kūrybingus žmones, įtraukiančias erdves, meną ir vietos architektūrą
© 2025, veranda ID
