PAVELDO OBJEKTAI

Kurnėnų mokykla

„Kurnėnų mokykla, it bažnyčia, su bokštu ir savotiško, šiek tiek bažnytiško stiliaus... Didžiulė gimnastikos salė, erdvios klasės, patogūs mokytojams butai ir kambariai, vonios, vandentiekis daro šią pradžios mokyklą vienintelę Lietuvoje“ – taip rašė „Lietuvos aidas“ 1936 metais (Nr. 358).

Nuotraukos: Lukas Mykolaitis

Tekstas: Dr. Aistė Andriušytė

Nesunku įsivaizduoti, kad žmogus buvo romantiškas. Juk mokyklą steigė tam, kad jo gimtinės vaikams būtų lengviau siekti mokslų. O kai atvykdavo aplankyti statybų, savo automobiliu mielai vežiodavo būsimus mokinius. Kita vertus, steigėjas buvo ir tikslingai praktiškas: mokyklą stengtasi aprūpinti naujausiomis technologijomis ir kokybiška įranga. Tokia, kad dauguma jos įrangos tarnauja iki šiol. Tiesa, dabar jau po tvarkybos darbų, bet apie tai vėliau.

Išorė – istoristinio stiliaus: nors tūriai išdėstyti asimetriškai, juos jungia bokštas, kuriame yra ir visą planą vienijantis paradinis įėjimas.

Ar galime įsivaizduoti, ką jautė mokinukas, prieš devyniasdešimt metų eidamas į naujutėlę mokyklą kaime netoli Alytaus? Tai buvo nematyta „amerikoniška“ mokykla: ne tik suprojektuota JAV, bet ir dauguma jai skirtų statybinių medžiagų, įrangos, net mokykliniai suolai atgabenti iš už Atlanto. Tuomet kaime dar buvo įprasta, kad pradžios mokykla – tai medinis trobesys ar tik patalpa jame, mūrinių mokyklų statyba tik pamažu plito. O ši štai net su bokštu, ant kurio Vyčio herbas – statytojas neslėpė pasididžiavimo ir pagarbos atgimstančiai tautai, o ir nostalgijos paliktai Tėvynei. Tai buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose praturtėjusio išeivio Lauryno Radziukyno dovana gimtajam kaimui. Puikus altruistiškas ir patriotiškas gestas: „P. Radziukynas ta mokykla parodė didelę realiai pareikštą meilę savo kraštui ir pavyzdį kitiems, kaip galima konkrečiai pasitarnauti atgimusiai Lietuvos kultūrai“ – rašyta tame pačiame straipsnyje.

Prie mokyklos buvo įrengta sporto aikštelė, vėliau įveistas didžiulis sodas. Būnant šalia mokyklos apima keistas jausmas: pastatai ištaigingos architektūros, tačiau lyg sumažinti, sakytum vaikiški – ir išties, tai pradžios mokykla.

Koridoriuje – talpi raudonojo ąžuolo rūbinė, šalia mokytojų butų sieninės spintos.

Durys į klasę. Pirmame aukšte buvo dvi erdvios klasės su didžiuliais ir būtinai varstomais langais ir ne itin dideliais mokykliniais suolais, atitinkančiais mažamečių ūgį.

Mokyklos statyba su pertraukomis truko dvejus metus. 1936 metais prasidėjo pamokos: pirmąjį rudenį susirinko 51 mokinys – tai buvo pradžios mokykla.

Kalbant trumpai, istorija tokia: gabus jaunuolis iš Lietuvos provincijos baigia chemijos ir inžinerijos mokslus Varšuvos technikos universitete, vėliau atsiduria Čikagoje, kur laboratorijoje išranda naują būdą, kaip pagerinti smilkalų gamybą. Gauna už tai patentą, ir prekyba sekasi: visoje šalyje gerai parduodami kūgio pavidalo smilkalai, tarp kurių ypač pamėgti tie, kurie skleidžia pušų, jazminų, obelų žiedų, rožių ir sandalų kvapus. Reklama skelbė: „Viliojantis „Rajah“ smilkalų aromatas suteiks jums žavingą asmens aurą!“

Vidinės erdvės taip pat nedidelės ir jaukios. Tačiau klasės erdvios, su langais kone per visą sieną, ir vėlgi: suolai maži, dailūs – pradinukams, atgabenti iš Amerikos.

Projektą dar Čikagoje parengė išeivijos architektas Pranas Medziukas. Nors tai nedidelė mokykla, vien dokumentai, rašoma, svėrė 18 kg. Suprojektuotas dviejų statinių kompleksas: mokymo įstaiga ir vėjo jėgainė. Mokykla buvo aprūpinta centriniu šildymu...