Su baldų restauratoriumi Bangučiu Prapuoleniu kalbamės jo namuose Kaune, Žaliakalnyje. Čia pat įsikūrusios ir jo dirbtuvės – erdvė, kurioje jis ne tik restauruoja unikalius baldus, bet ir tapo bei laiko daug akvarelės darbų.

Tekstas ir nuotraukos: Agnė Pancerovaitė

Tai baldų restauravimas atsirado jau dirbant dėstytoju S. Žuko dailės taikomosios dailės technikume?

Taip, tuo metu, kai dėsčiau dailės akademijoje, buvo ir tekstilės, ir tapybos restauravimo specialybės. Mano kolegė, dėstytoja Marija Rastenienė, paprašė pamokyti jos mokinius dirbti su mediena, kitą pusmetį – išmokyti baldų restauracijos pagrindų. Kiek vėliau kilo idėja, kad reikėtų baldų restauravimo programos, ir kitais metais programa buvo patvirtinta (apie 1989 metus). Programą vėliau tobulinome, daug žinių perdavė ir geriausias mano tėtės mokinys Alfonsas Gudzevičius (dailininkas, meninių baldų restauratorius), kuris tuo metu jau dirbo P. Gudyno restauravimo centre, nes tėtis jau blogai matė, ir gaudavau iš jo daugiau teorinių patarimų. Vėliau daug stažavausi Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir kitur. Taip tas žinias po truputį rinkau. Dar dalyvavau Norvegijoje medienos restauravimo technologijų kursuose, kur suvažiuoja mokytis iš viso pasaulio tiek studentai, tiek dėstytojai. Ten labai daug ko išmokau. Reikia ne tik praktikos, labai svarbu ir teorinės žinios, kaip elgtis su vienu ar kitu eksponatu. Be to, restauravimo mokyklų yra daug, jos visos skiriasi, nors restauravimo principai tie patys.

O kur mokėsi A. Gudzevičius baldų restauravimo specialybės?

Baldų restauratoriaus specialybės, galima sakyti, kad iki A. Gudzevičiaus Lietuvoje nebuvo. Jis buvo pradininkas, įkūrė restauravimo mokyklą ir iškėlė labai aukštus profesinius reikalavimus. Jis mokėsi Estijos dailės institute, paskui dirbo Telšių taikomosios dailės technikume vadovaujamą darbą, o vėliau perėjo į P. Gudyno restauravimo centrą ir ten toliau mokė baldų restauravimo.

Papasakokite apie baldų restauravimo procesą.

Didelis džiaugsmas, kai gauni iš muziejaus ar privačių asmenų vertingų eksponatų ar autentišką daiktą, prie kurio niekas nebuvo prikišęs nagų, nors jis ir visai sugriuvęs. Tu tarsi pradedi kalbėtis su tuo senuoju meistru, kuris jį sukūrė... Dažnai pas restauratorius pakliūva jau kažkieno taisyti daiktai – prikalta vinių, suveržta, kažkas priklijuota, padažyta, bet tokia restauratoriaus misija – atitaisyti taip, kaip turi būti. Tačiau ne viskas taip paprasta, turi turėti žinių, kartais nežinia, kurį sluoksnį pakelti, ir nebūtinai pirmas sluoksnis vertingas, tai gali būti antras, trečias, o gal vertinga visa daikto istorija, ir tau reikia tai atskleisti. Būna, aptinki ir ankstesnio restauratoriaus klaidų, ypač senesnės kartos, matai, kad ne taip viskas atlikta, bet supranti, kad jam tiesiog trūko žinių.Kitas dalykas, kurio mokau ir savo studentus, turi neskubėti, išlaukti, susidaryti darbų programą. Ir tik tada, kai esi garantuotas, po truputį pradėti restauraciją. O skubant, iki galo neįsitikinus, pridaroma daug klaidų. Aišku, geras restauratorius ras, kaip tai ištaisyti, bet bus sugaišta labai daug laiko.

Baldai buvo tvarkomi visais laikais, tačiau profesionalumo lygmuo skiriasi – dabar mes turime daug daugiau žinių nei anksčiau ir baldų restauratoriui iškelta labai aukšta profesinė kartelė. Keičiasi sąmoningumas ir privačių užsakovų – anksčiau reikėdavo ilgai aiškinti, kad svarbu išsaugoti istoriją, o ne padaryti iš seno naują baldą. Papasakosiu vieną anekdotinę istoriją, kurią pasakojo mano mokytojas A. Gudzevičius. Pas jį atvyko vienas užsakovas, atvežė seną prabangią komodą, kurios stovis buvo labai blogas, ir paprašė ją sutvarkyti taip, kad ji atrodytų kaip nauja. Tai A. Gudzevičius pasiūlė, sako, aš jums galiu padaryti kopiją tos komodos, bus visai nauja. Užsakovas sutiko, ir abu liko laimingi – užsakovas išsivežė naują komodą, o A. Gudzevičius vėliau sutvarkė ją ir kažkam pardavė (juokiasi).

Senosios baldų dizainerio Jono Prapuolenio dirbtuvės Kauno Žaliakalnyje.

Medinis namas, apsuptas seno sodo, pastatytas dar 1925 metais jo tėvo – žymaus baldų dizainerio Jono Prapuolenio. Statyboms naudota mediena buvo gauta iš netoliese augusios jovarų giraitės. Sode išlikusios ir senosios tėčio dirbtuvės. Namas nors ir senas, puikiai išsilaikęs. Kiekviename kambaryje – unikalūs jo tėvo kurti baldai, daugelį kurių restauravo pats Bangutis. Viduje tvyro ypatinga atmosfera – daug senų baldų, knygų, nuotraukų, interjero detalių, kurios saugo šeimos ir lietuviškų baldų istoriją.

Esate profesionalus baldų restauratorius, tapote akvareles, dėstote studentams dailės akademijoje, papasakokite apie šiuos gyvenimo pasirinkimus?

Pedagogas, matyt, esu iš pašaukimo. Nors to niekada neplanavau, taip susiklostė, kad jau daug metų dirbu su studentais. Man labai malonu jiems perduoti savo žinias. Tapyba mano gyvenime atsirado seniai, dar studijuodamas dailės akademijoje interjero architektūrą, turėjau daug gerų dėstytojų, kurie išmokė tapyti, jausti tapymo džiaugsmą, ir tai nebepaleido manęs. Studijų metais vykdavome ir į plenerus Juodkrantėje, visą mėnesį tapydavome, taip vėliau gimė ne vienas geras akvarelininkas. Ten netapydavome architektūros ar natiurmortų, nes turėdavome daug kūrybinės laisvės. Buvo etapas, kai netapiau, turėjau labai daug darbo, projektų, bet kartą, kai turėjau rankos traumą ir negalėjau dirbti, vėl prisiminiau. Tapyba man reiškia labai daug, tai pabėgimas, meditacija, pabuvimas su savimi, su gamta, išsilaisvinimas nuo emocijų. Tapau jau daugiau kaip 20 metų, dažnai dalyvauju parodose Lietuvoje ir užsienyje, pleneruose. Ir nors tai niekada nebuvo profesija, iš kurios valgau duoną, malonu, kai kas nors įsigyja vieną ar kitą darbą. O baldų restauravimas – įgyta profesija, kuri mane įtraukė ne iškart, tačiau teikia daug džiaugsmo, reikalauja daug kantrybės, kruopštumo, išmanymo, kūrybos čia būti negali (šypsosi).

Jūsų vaikystė prabėgo čia, Kaune, Žaliakalnyje, kur buvo ir Jūsų tėvo Jono Prapuolenio dirbtuvės, kuriose jis kūrė ir gamino baldus. Kiek tai turėjo įtakos Jūsų profesiniam pasirinkimui?

Tėtis baldų restauravimu apskritai neužsiiminėjo, jis kūrė naujus, šiuolaikinius baldus, jį domino naujos idėjos, dizaino sprendimai, kurie atitiktų tą laikotarpį, gal net pralenktų. Augdamas matydavau, kad darbas jam – didelis malonumas, gyvenimo prasmė. Jis tiesiog gyvendavo dirbtuvėse. Natūraliai kaip vaikas daug laiko praleisdavau dirbtuvėse ir aš. Kad netrukdyčiau, duodavo kokį medžio gabalą padrožinėti. Tą pirmą darbą, indėnų ornamentais drožinėtą strėlę, dar iki šiol turiu virtuvėje. O pirmąją savo parodą pasidariau senoje šėpoje (spintoje), kuri buvo išmesta į lauką kaip nereikalinga, tad ten atsidariau duris ir padariau savo pirmąją akvarelių parodą. Pas mus apskritai lankydavosi daug svečių, menininkų, tėtis mėgo bendrauti, todėl mane visą laiką supo daug kūrybingų ir įdomių žmonių. Net minties nebuvo, kad studijuosiu, pavyzdžiui, fiziką ar kažką kitką, mane visą laiką supo kūryba. Būdamas vaikas lankiau dailės mokyklą (dabartinę M. Martinaičio), vėliau, po aštuonių klasių, pasitaikė proga įstoti į dailės technikumą (S. Žuko taikomosios dailės technikumas), į medžio meninio apdirbimo specialybę, nors konkursai tuo metu buvo labai dideli. Dar nebuvau apsisprendęs, ar tikrai noriu ten mokytis, bet tikrai labai norėjau pabėgti iš mokyklos, kurios tiesiog negalėjau pakęsti (juokiasi).

S. Žuko technikume pasijutau kaip kitame pasaulyje, sutikau daug įdomių žmonių, gyvenome labai linksmai ir kūrybingai. Mokiausi su Rimvydu Jankausku (Kampu), Sigitu Kašėta, kitais, kurie vėliau tapo mano draugais ir garsiais menininkais, vaikščiojome ilgais plaukais, jautėmės tikri menininkai. O vėliau taip irgi keistai pasisuko, kad baigęs gavau paskyrimą į Kauno restauravimo dirbtuves (patikslinimas – anksčiau būdavo paskyrimai dirbti). Ten pradirbau metus, nors tuo metu manęs restauravimas įtraukęs dar stipriai nebuvo, bet jau gaudavau privačių užsakymų. Vėliau įstojau į Dailės akademiją, architektūros interjero specialybę, baigiau, nors, kai stojau, turėjau įvairių minčių, norėjau mokytis ir skulptoriaus specialybės. Baigęs vėl gavau paskyrimą – dėstytojauti Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, dėstyti medžio meninio apdirbimo programą. Tuo metu ne tik mokiau studentus, bet ir buvau pradėjęs kurti naujus baldus, skulptūras, tačiau restauravimas ilgainiui mane taip įtraukė, kad nebeliko laiko niekam kitkam.

Baldų restauratorius Bangutis Prapuolenis savo studijoje.

Senosios baldų dizainerio Jono Prapuolenio dirbtuvės Kauno Žaliakalnyje.

Senosios baldų dizainerio Jono Prapuolenio dirbtuvės Kauno Žaliakalnyje.

Galima teigti, kad žmonių sąmoningumas pasikeitęs, atsirado daugiau suvokimo?

Taip, dabar daug didesnis sąmoningumas, suvokia, kur tikroji antikvarinio baldo vertė, žmonės nori išsaugoti ir sau brangius šeimos baldus, nebūtinai turinčius piniginę vertę. Tačiau visa tai atėjo pamažu. Nori palikti laiko nusidėvėjimo žymes, kad liktų patrynimas ar kitos naudojimosi žymės. Tai labai brangūs prisiminimai... (Prie pokalbio prisijungia B. Prapuolenio dukra.) Manau, prie sąmoningumo stipriai prisideda ir muziejai, tiek valstybiniai, tiek privatūs, pavyzdžiui, „Art deco“ muziejus Kaune. Ten lankosi labai daug žmonių, jie prisiliečia prie tų daiktų, atpažįsta savo močiutės spintą ar kitus baldus, ir kaip gražiai jie atrodo restauruoti. (B. Prapuolenis) Anksčiau turėjau tokį įprotį, važiuoju kur nors, vis užmetu akį į kokį konteinerį, taip esu ne vieną vertingą eksponatą radęs – pavyzdžiui, Adamonienės foteliuką išmestą, bet dabar jau taip nėra.

Kokius baldus restauruojate dažniausiai, ar dažnai pasitaiko ir Jūsų tėčio gamintų baldų?

Daugiausia dirbu su muziejiniais eksponatais, bet kartais pasitaiko ir privačių asmenų, neretai kreipiasi turintys tėtės baldų. Kartą paskambino ir tiesiog pasiūlė pasiimti knygų spintą, sako, čia Jūsų tėtės, nes kraustosi, ir gaila išmesti. Nebuvau tikras, ar tai tikrai jo gamybos, nes tuo metu buvo ir panašių nemažai, bet apžiūrėjau konstrukciją, kaip sujungtos lentynos, mėgstama sendinto ąžuolo spalva, ir su džiaugsmu ją pasiėmiau, dabar stovi pas mus kambaryje. Tėtis dėdavo ir štampus ant baldų, bet tik ant pirmo baldų komplekto. Ką patartumėte tiems, kas įsigijo ar paveldėjo senų baldų ir nori juos restauruoti? Pirmiausia pasikonsultuoti su profesionalu. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar restauratorius turi suteiktą kategoriją. Restauratoriai Lietuvoje yra atestuojami. Patikrinamos jų kompetencijos ir gebėjimai atlikti restauravimo darbus. Net pati žemiausia trečia kategorija yra gana sunkiai gaunama, reikia turėti ne mažiau kaip penkerių metų praktinio darbo dirbant pagalbininku prie restauratoriaus. Arba baigti aukštąsias studijas mokymo institucijose. Toks meistras mokės atlikti restauraciją profesionaliai. Arba kreiptis į gerą meistrą, ir jei jis užimtas, kad rekomenduotų vieną ar kitą restauratorių. Patiems užsiimti restauravimu nerekomenduoju.

Ar baldų restauratoriaus specialybė populiari, ar daug studentų baigia studijas?

Dailės akademijoje, kur dirbu, kurse gali studijuoti 4–5 studentai, tiek yra valstybės finansuojamų vietų. Kauno kolegijoje grupės didesnės, apie 10 studentų. Tačiau pas mus šiemet baigė tik viena baldų restauratorė ir viena studentė, kuri studijavo metalo restauraciją. Tai pirma šių naujų programų specializacijų laida Dailės akademijoje, Telšių fakultete. Baldų restauratoriaus specialybė nėra lengva – daug techninio darbo, reikia daug kantrybės, kruopštumo. Mokantis baldų restauracijos, meistriškumo reikia mokėti padaryti kopiją, studijuoti istoriją, chemiją, paveldosaugą, žinoti įstatyminę bazę ir daug kitų disciplinų. Aišku, studentai mokosi ir piešimo, skulptūros, tapybos, todėl, pavyzdžiui, supratę, kad juos labiau traukia daugiau kūrybinės studijos, pereina į kitą specialybę – Dailės akademijoje yra gana lanksti mokymosi sistema. Nors studentų nėra daug, manau, kad su didesnėmis grupėmis būtų tiesiog sunku dirbti, nukentėtų kokybė – nes praktiškai turi stovėti šalia ir kiekvieną už rankos laikyti, kai jis mokosi restauruoti vieną ar kitą baldą ar muziejinę vertybę. Kadangi baldų restauravimo specialybę įgyja tiek nedaug studentų, baldų restauratorių Lietuvoje trūksta, o darbo yra, reikia ir bažnytines, muziejines vertybes restauruoti, padaugėjo privačių užsakymų.

Papasakokite apie kokį nors restauravimo darbą, kuris jums įsiminė?

Buvo įdomu dirbti Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, ten atlikau nemažai rekonstrukcijos, buvo nemažai medžio drožybos. Atlikau altorių medinės dalies restauraciją, atkūrinėjau įvairias detales, nes jos nebuvo išlikusios, buvo likę tik fragmentai – reikėjo įsigilinti į to meistro braižą, kokią ornamentiką darė, nubraižyti ir visiškai atkurti, teko išdrožti daug detalių.

Apskritai, restauruodamas bet kokį baldą su juo tarsi susigyveni – prisilieti prie jo istorijos, susipažįsti su meistru, kuris jį gamino. Tai labai įdomu. Visi restauruojami baldai savaip įdomūs, monotonijos čia nėra – restauruoji sofą, daug dulkių, bet rezultatas visada džiugina. Restauravau skrynią, ten buvo daug darbo su polichromija.

Išsaugojote savo tėčio studiją, kurioje iki šių dienų yra išlikę viskas taip, kaip buvo – įrankiai, medžiagos, piešiniai, krosnelė. Atrodo, niekas neliesta... Pernai buvo išleista knyga (leidykla „Kirvarpa“) „Jonas Prapuolenis. Studija“, kurioje užfiksuotos nuotraukos pasakoja apie dirbtuves, pastatytas dar 1936 metais. Jose tiek daug gyvenimo ir kūrybos istorijos.

Ši idėja kilo ne man – architektai, kurie dirbo leidykloje „Kirvarpa“, savo leidžiamam žurnalui „Forest“ buvo padarę kelias nuotraukas pas mus anksčiau, ir jiems kilo idėja išleisti knygą. Rašė projektą, jį laimėjo, ir taip knyga išvydo dienos šviesą. Tiesą sakant, aš net abejojau, ar tai gera mintis, nes pats dirbtuvių pastatas reikalauja remonto, galvojau, kaip čia viskas atrodys. Bet Rasa Juškevičiūtė labai meniškai užfiksavo studiją ir sodybą, man labai patiko. Mane šis projektas taip pat įkvėpė naujoms idėjoms, gal pavyktų pastatą sutvarkyti ir įkurti jame muziejų, kuriame būtų eksponuojamos ir tėčio baldų kolekcijos.