Užsisakykite į paštomatą visoje Lietuvoje

Siuntimas LP EXPRESS paštomatais nemokamas

MENAS IR DIZAINAS

Atliepti ir išreikšti

Su menininke Indre Šerpytyte susitinkame jos namuose – istoriniame pastate Londono centre, kuriame ji gyvena su vyru, verslininku ir meno kolekcininku Davidu Robertsu ir mažamete dukra. Indrė pasakoja, kad šis pastatas mena skaudžią praeitį – per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo beveik visiškai sugriautas, išliko tik fasadinė siena.

Nuotraukos: Kotryna Pridotkaitė

Interviu: Agnė Pancerovaitė

Jau 27 metus gyvenate Jungtinėje Karalystėje. 2019 metais pristatėte parodą „From. Between. To“, kurioje eksponavote lietuviškas tautines juostas. Kaip gimė šis projektas?

Iš Lietuvos išvykau būdama keturiolikos, tad didelė dalis mano gyvenimo – užsienyje. Su laiku pradėjau gilintis į tai, kas yra mano tapatybė, kas mane sieja su Lietuva. Atstumas leido į šias temas pažvelgti kitaip – su refleksija, bet ir jautrumu.

Tautinės juostos man pasirodė kaip labai stiprus, bet primirštas kultūrinis simbolis. Šiandien jos dažnai naudojamos formaliai – kaip suvenyrai ar dovanos jubiliejaus proga, bet jų ritualinė, baltiškoji prasmė dažnai pamirštama. Juostos lydėdavo žmogų visais svarbiausiais jo gyvenimo momentais – per gimimą, santuoką ir mirtį. Jomis prasidėdavo ir baigdavosi gyvenimas.

Lietuvoje radau amatininkę audėją, kuri rankomis audžia tradicines juostas, ir man pačiai buvo labai įdomu gilintis į jų reikšmes, spalvas. Pradėjau svarstyti, kaip jas galėčiau panaudoti savo kūryboje, nes tai yra mūsų kultūra, identitetas, ikonografija, kuri, deja, yra kiek primiršta. Tada pradėjau eksperimentuoti: rašiau ant jų tekstus, poeziją, perkėliau jas į instaliacijas. Norėjau išlaisvinti juostą iš „jubiliejinio“ konteksto ir parodyti jos prigimtinę prasmę.

Kalbant apie labiau politinę tavo kūrybos pusę – papasakok apie plačiai nuskambėjusį savo performansą „Territorials Simphonies“ Venecijos bienalės metu.

Šis projektas gimė iš bendradarbiavimo su kūrybine grupe, kuriančia performansus. Idėja kilo lankantis Giardini parke Venecijoje, kur išdėstyti pagrindiniai bienalės šalių paviljonai – daugiausia Vakarų šalių, turinčių geopolitinį svorį. Daugybė kitų šalių – taip pat turinčių aktyvių menininkų – Bienalėje dalyvauja, bet lieka užribyje.

Mes nusprendėme pakviesti vietinius muzikantus ir valtimi plaukti šalia Giardini, grojant himnus tų šalių, kurios dalyvauja Bienalėje, bet neturi savo nuolatinių paviljonų. Kadangi upė nepriklausė oficialiajai Bienalės teritorijai, galėjome tai daryti be leidimo. Tai buvo tylus, bet stiprus politinis gestas – performansas apie matomumą, įtraukimą ir galios struktūras meno lauke.

Nors pati tuo metu negalėjau būti fiziškai – neseniai buvau pagimdžiusi dukrą – viską stebėjau per „Zoom“. Buvo labai stipru. Tokia paprasta, bet veiksminga idėja.

Kas šiuo metu Jus kaip kūrėją jaudina meno lauke?

Visada domėjausi politika. Matyt, tam įtakos turėjo ir mano šeimos istorija. Kartais temos manyje užsilaiko ilgai, kol pasiryžtu jas išreikšti. Šiuo metu daug stebiu, analizuoju – dar nekuriu aktyviai, tačiau galvoje nuolat sukasi idėjos. Taip gimė ne viena mano paroda.

Vienas iš ypatingiausių mano projektų – tęstinis ciklas „Štai kaip mes laimime karus / This is How We Win Wars“, kurio fragmentas buvo eksponuotas Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Jau daugiau nei dešimt metų renku vaizdo įrašus iš socialinių tinklų, kuriuose kariai ir karės šoka, linksminasi. Pradėjau gilintis, ką tai reiškia. Pasirodo, tai tam tikra egzistencinė saviraiškos forma: jie ne tik kariauja, jie taip pat gyvena, džiaugiasi, švenčia kaip ir visi kiti.

Rinkau šiuos įrašus, komponavau juos, keičiau garso takelius. Šiuo darbu siekiu kelti klausimą – kam mes kariaujame? Kam visa tai reikalinga? Tai vienas man artimiausių projektų – jame vaizduojami kariai iš Izraelio, Rusijos, Ukrainos ir kitų pasaulio šalių. Šis ciklas nėra baigtas, nes karai nesibaigia. Kartais projektas sustoja, bet aš jį vis papildau ir tęsiu.

Kalbant apie patį idėjų, kūrybinį procesą, kas jums atrodo svarbu?

Procesas visuomet atrodo pats sudėtingiausias, tačiau pabaigusi įgyvendinti idėją supranti, kad būtent tas procesas buvo įdomiausias. Niekada nežinai, kur nueisi ar kur jis tave nuves, tačiau pats kūrybinis kelias – pats įdomiausias.

Esate ne tik menininkė, bet kartu su vyru kolekcionuojate ir kitų menininkų darbus. Ar tai turi įtakos jūsų pačios kūrybai?

Taip, tai tiesa – mūsų namuose Londone ir Škotijoje yra daug meno darbų, dažnai lankausi parodose, kur galima pamatyti daug įdomių kūrinių. Dar studijų metais susipažinau su žymių menininkų darbais, ir jie man buvo labai įdomūs, tačiau nemanau, kad jie turėjo didelės įtakos mano pačios kūrybai. Mane labiau įkvepia žmonių istorijos – pavyzdžiui, prieš metus mano draugė pianistė papasakojo apie savo draugą, taip pat pianistą, kurį prarado per karą kalėjime. Ši istorija su manimi gyvena jau metus. Taigi įkvėpimas ateina iš įvairių šaltinių. Mano darbai visuomet kyla iš vidaus – iš to, kas jaudina.

Menininkė Indrė Šerpytytė savo namuose Londone

Šiandien pastatas visiškai restauruotas – atkurtos autentiškos architektūrinės detalės. Čia Indrė ne tik gyvena, bet ir kuria – jos dirbtuvės įsikūrusios cokoliniame aukšte. „Patogu, kai kūrybinė erdvė yra tiesiog namuose, bet kartu tai iššūkis – sunku atskirti šeimos ir darbo laiką, viskas nuolat persipina“, – atvirauja menininkė. Ji džiaugiasi, kad gyvena pačiame miesto centre – šalia daugybė galerijų, parodų, renginių, o tai leidžia būti aktyvioje meno scenoje ir lengviau susitikti su kitais kūrėjais.

Esate žinoma menininkė, per beveik aštuoniolika metų suorganizavusi daugiau kaip 20 asmeninių ir grupinių parodų, kurių temos labai įvairios – nuo globalių istorinių ir politinių konfliktų iki asmeninių patirčių, traumos ir atminties klausimų. Ne viena paroda paliečia ir lietuviškos tapatybės klausimus. Tačiau norėtųsi pradėti nuo pačios pradžios – kaip viskas prasidėjo?

Dar vaikystėje, gyvendama Lietuvoje, galėdavau valandų valandas vartyti senas šeimos nuotraukas, kurios buvo sukrautos stalčiuose pas močiutę kaime. Tai buvo kelių kartų archyvas – iš laidotuvių, vestuvių, švenčių, kasdienių akimirkų. Klausinėdavau močiutės, kas juose pavaizduota. Kartais ji prisimindavo, kartais ne. Tik dabar suprantu, kad tai buvo pirmas impulsas domėtis vaizdu, atmintimi, istorija.

Kai man buvo šešiolika, su šeima jau gyvenome Anglijoje ir tuo metu reikėjo apsispręsti dėl studijų – intuityviai pasirinkau fotografijos ir kino kryptį.

Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų kūrybinis kelias ir temos, kurios Jus domina?

Studijų metu vis labiau supratau, kad mane domina ne tiek pati fotografija kaip technika ar profesija, kiek idėjos. Niekada nesijaučiau vien fotografė – mane traukė kūrybinės idėjos, kurias realizuodavau per įvairias raiškos priemones: piešimą, skulptūrą ar kitas formas, o fotografija tapdavo tik galutiniu jų fiksavimu.

Magistro studijų metu pradėjau rimtai svarstyti, kokiu keliu eiti toliau – buvo aišku, kad klasikinės fotografijos ribų man neužtenka. Po studijų ėmiausi įvairiausių projektų, siekdama plėsti savo kūrybinį lauką.

Ar galėtumėte paminėti keletą Jums svarbiausių parodų, kurios žymėjo lūžį jūsų karjeroje ar turėjo asmeninę reikšmę?

Vienas svarbiausių momentų mano kūrybinėje kelionėje buvo tas, kad mano darbais susidomėjo tokie muziejai kaip „Tate Modern“ Londone ir „The Museum of Modern Art“ (MoMA) Niujorke. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano kūryba gali patraukti tokių pasaulinio garso muziejų dėmesį.

Taip pat labai reikšminga buvo mano pirmoji asmeninė paroda Lietuvoje 2017 metais – „Patyrimo nebuvimas“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Nors šios parodos darbai nebuvo tiesiogiai susiję su Lietuva, tai man buvo didelis įvykis – tarsi mano kūrybinis sugrįžimas į gimtinę.

Ne mažiau svarbi man buvo grupinė paroda „Permainų šventė“ MO muziejuje. Gaila, kad atidarymas vyko COVID-19 pandemijos metu ir negalėjau į jį atvykti, tačiau buvo stipru matyti savo ciklą apie KGB namus – slaptųjų tarnybų veiklai skirtus pastatus, – pristatomą kartu su kitais okupuotos Lietuvos vaizdais vienoje ekspozicijoje.

Indrės Šerpytytės darbai parodoje „From. Between. To“

Pakalbėkime apie ateities planus.

Turiu keletą idėjų, tačiau kol kas dar per anksti apie jas kalbėti. Po dukros gimimo keletą metų dirbau labai intensyviai, bet galiausiai supratau, kad reikia sustoti, padaryti pauzę ir skirti daugiau laiko jai. Dabar, kai ji jau šiek tiek paaugo, atsirado daugiau erdvės kūrybai ir naujoms mintims. Jaučiu, kad motinystė mane stipriai pakeitė – pradedi kitaip matyti pasaulį, ir manau, kad tai neišvengiamai turės įtakos ir mano būsimiems kūrybiniams sumanymams.

Palinkėjimas jauniems menininkams.

Svarbu daug bandyti, ieškoti – pati taip pat daug eksperimentavau ir domėjausi įvairiomis kryptimis. Siūlyčiau nesivaikyti madų ar tendencijų, o verčiau sutelkti dėmesį į savo unikalios meninės kalbos paieškas. Mados ateina ir praeina, o tai, kas lieka, – tavo savastis. Aš nuo pat pradžių pasirinkau ne komercinį kelią – mano darbų yra įsigiję keli muziejai. Kartu turiu draugų, kurie sėkmingai prekiauja savo kūriniais galerijose. Vieno teisingo kelio nėra – svarbiausia atrasti savąjį.

Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

Ne taip dažnai, kaip norėčiau, bet Lietuva man labai svarbi – esu didelė savo šalies patriotė. Išvykau būdama keturiolikos, tačiau ten gyvena dalis mano šeimos, su Lietuva mane sieja stiprus emocinis ryšys – tai mano šaknys. Gaila, kad nebeturiu Lietuvos pilietybės – turėjau jos atsisakyti priimdama šalies, kurioje gyvenu, pilietybę. Vis dėlto, keliaudama po pasaulį su savo parodomis, esu pristatoma kaip lietuvė menininkė.

Daugiau apie parodas

Indrės Šerpytytės kūryba pristatoma tarptautiniuose meno centruose, bienalėse ir žymiausiose galerijose. 2019 metais 58-ojoje Venecijos bienalėje vyko jos performansas „Territorial Symphonies“. Tais pačiais metais ji surengė parodas „Parafin“ galerijoje Londone bei „Vartai“ galerijoje Vilniuje. 2017 metais menininkės kūriniai buvo pristatyti Niujorko meno mugėje „Frieze“. Ankstesnės reikšmingos parodos vyko Yossi Milo galerijoje Niujorke (2007), „Camera 16“ Milane (2010), „Photographers Association“ Londone (2011) ir solo paroda „Kunsthall 3.14“ Bergene (2021).

Indrė Šerpytytė aktyviai dalyvauja ir tarptautinėse grupinėse parodose. Jos darbai buvo eksponuojami „Tate Modern“ muziejuje Londone (Conflict, Time, Photography, 2014), MoMA muziejuje Niujorke (Ocean of Images: New Photography, 2015), „Imperial War“ muziejuje Londone (Age of Terror, 2018; Refugees: Forced to Flee, 2020) bei „Skissernas“ muziejuje Lunde (2018).

Menininkė taip pat dalyvavo Rygos ir Tegu bienalėse, parodose „Bonniers Konsthall“ Stokholme, „Cristina Guerra Contemporary Art“ Lisabonoje. Lietuvos auditorijai jos kūryba pristatyta MO muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Šiuolaikinio meno centre ir Kauno bienalėje.

Apdovanojimai ir stipendijos

Indrė Šerpytytė yra pelniusi tarptautinį pripažinimą vizualiojo meno ir fotografijos lauke. 2006 metais jai skirtas prestižinis „Jerwood Photography Award“, o vėliau jos kūryba buvo nuolat pastebima įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Ji buvo nominuota „Discovery Award“ Arlio fotografijos festivalyje (2011), „Paul Huf Award“ (2010), o „The Arts Foundation“ įtraukė ją į geriausiųjų trumpąjį sąrašą (2013). Menininkės darbai taip pat pelnė „Magenta Foundation Bright Spark Award“, „Fujifilm Distinction Award“, „Leica Prize“ nominaciją ir kitas tarptautines stipendijas bei rezidencijas, tarp jų – „Cité internationale des Arts“ Paryžiuje.

Indrės Šerpytytės darbai parodoje „From. Between. To“